17 dalis

Vis dar žvelgiau į Nicole, kai mano akis patraukė jos žvilgsnis, nukrypęs už manęs.

- Kas tas užpuolikas? - pasidomėjo.

- Net neįsivaizduoju. - atsidusau.

- Galbūt reikia palaukti kol jis atsigaus ir sužinosime tai iš jo? - kilstelėjo antakį.

- Nejau nebus pavojinga? - susiraukiau. - Nesu tikras ar norėčiau vėl su kažkuo muštis.

- Suprantu. Tačiau nenurimsiu kol nesužinosiu, kas ketino mane užmušti. - pakilo nuo žemės.

Atsistojau ir aš. Abu grįžome prie gulinčio vaikino. Nicole žiūrėjo į jį taip, lyg būtų kažką prisiminusi.

- Kas? - sutrikau.

- Tai jo žmogus. - atsakė.

- Kieno? Ryan?

- Ne, Zayn. - pažvelgė į mane.

- Negali būti. - nustebau.

Tą akimirką supratau daugelį dalykų... Iki šiol viskas buvo tik sumauta vaidyba. Vos Z pamatė mane su Nicole, jis grįžo prie Ryan darbelių, net neabejoju tuo. Jis nėra mano draugas, jis to pašlemėko pusėje. Kaip anksčiau to nesupratau?

- Turėjau prisiminti tavo žodžius apie Zayn. - sušnabždėjau.

- Manai, kad jis padeda Ryan? - paklausė.

- Nemanau, o žinau tai. - pažvelgiau į merginą.

- Ar protinga toliau bėgti? - sunerimo.

- Kitos išeities nematau. - ranka perbėgau per savo plaukus.

Nors lauke jau leidosi saulė, žinojau, kad turime keliauti toliau. Negalime niekur sustoti, nes nežinome kur gali tykoti pavojai.

Palikome vaikiną gulėti ant šaltos žemės ir grįžome į automobilį, tęsdami kelionę. Ilgą kelią tylėjome, abu nežinojome ką turėtume vienas kitam pasakyti. Galbūt Nicole net graužėsi dėl to, kad aš įsipainiojau į šitai. O aš net nesugebėjau nukreipti minčių nuo Michelle visą tą laiką, kai turėjau apsaugoti Nicole. Tiesiog esu sumautas idiotas.

- Turėtume kažkur sustoti ir pailsėti. - tylūs žodžiai paliko jos lūpas.

Už lango vyravo tamsa, o danguje žibėjo ryškios žvaigždės. Taigi, supratau, kad mergina jau pavargo vairuoti. O aš esu bailys, vos tik prisimenu avariją.

- Gerai. - sutikau.

Netrukus automobilis sustojo šalikelėje. Toliau nuo miesto ir civilizacijos, galbūt ten, kur mūsų niekas nesuras.

Tamsiaplaukė pasitrynė akis ir išlipo iš transporto priemonės. Ji stovėjo čia pat ir grožėjosi žvaigždėtu dangumi.

Išlipau ir aš, norėdamas įkvėpti gryno oro. Apėjau automobilį į merginos pusę ir atsirėmiau į dureles, taip pat žvelgiau į žvaigždes.

- Žinai, visada maniau, kad esu paprasta ir tiesiog gyvenu. Pasirodo, mano gyvenimas sumauta tragedija. - nusijuokė.

- Nesakyk šitaip. Ryan yra klaida tavo gyvenime, o visa kita nėra taip ir blogai. - atsisukau į ją.

- Vienintelis geras pasirinkimas, kurį esu padariusi, tai pažintis su tavimi. - atsakė.

Žiūrėjau į merginą ir bandžiau suprasti ką ji ką tik pasakė. Kodėl išvis tai ištarė?

- Jei nebūčiau įsidarbinusi toje užkandinėje, net nebūtume susipažinę. - garsiai susimąstė.

- Jei likimas norėjo, kad susitiktume, tai vis tiek būtų įvykę. - ramiai tariau.

- Skaitei daugiau citatų, ar ne? - prisimerkusi pažvelgė į mane.

- Ne. Tiesiog vadovaujuosi realybe. Niekada negalvok apie tai kas buvo, nes to nesugrąžinsi. - atsakiau.

- Esu girdėjusi ir kitokių posakių.

- Hm? - kilstelėjau antakį, skatindamas ją tęsti.

- Nesigailėk to, kas įvyko, nes taip turėjo būti. - jos žodžiai smigo tiesiai man į širdį.

Lyg slogūs prisiminimai prieš akis pralėkė avarijos vaizdai ir visi susitikimai su Michelle. Buvau laimingas su ja, o dabar jaučiuosi bevertis. Jos netekęs tapau beveik nematomu. Po Mi su niekuo nesusipažinau, nes nenorėjau to, o štai dabar stoviu plyname lauke, po žvaigždėtu dangumi, su Nicole, dar gerai nepažįstama mergina.

- Kvailas likimo ženklas... - sukrizenau.

Mergina kiek susiraukusi žiūrėjo į mane, lyg nesuprasdama ką aš sakiau ar bent jau kodėl tai pasakiau.

- Aš nesugebu pasirinkti. - tariau.

- Iš ko? - sutriko.

- Iš visko. - atsistojau priešai merginą. - Duodamo šanso eiti gyvenimu pirmyn ar kristi atgalios. Iš Michelle ir tavęs.

Akimirką žvelgėme vienas kitam į akis, kai mergina ketino kažką pasakyti, bet aš neleidau jai kalbėti.

- Nieko nesakyk. Neprivalai kartoti, kad neverti manęs rinktis ir žinai kokia svarbi man yra Mi. Tu išvis neturi kažką sakyti.

- Bet...

- Aš bandau suprasti, kas dedasi manyje, tačiau būdamas su tavimi...

- Harry, užsičiaupk. - ji staiga prispaudė savo lūpas prie manųjų.

Buvau nustebintas tokio jos poelgio. Kiek žinau, dažniausiai vaikinai taip nutildo daug kalbančias merginas, o šiuo atveju mes lyg susimainėme vietomis.

Ir aš negalėjau nieko sau padaryti, kai panorau, kad ši akimirka nesibaigtų. Tai buvo lyg stiprus postūmis kažko link, kuris suveikė...

Mano rankos greitai surado galinių durelių rankenėlę ir atidarė jas. Tuomet apsukau mus ir priverčiau Nicole lipti vidun, o pats įsitaisiau virš jos.

Akimirkai atsiskyrusios mūsų lūpos vėl susijungė. Atrodo, visiškai savęs nevaldžiau, kai sugriebiau merginos palaidinės kraštus ir nuvilkau ją. Bučiniais perėjau prie jos kaklo ir leidausi tik žemiau.

Nicole išleido dejonę, kai šiek tiek sukandau jos kaklo odą. Spėju, palikdamas ten žymę. Kiek atsitraukiau, kad galėčiau nusirengti marškinėlius, kurie jau pradėjo trukdyti.

Viskas vystėsi taip greitai, rodos, kaip ir pirmąjį kartą... Nutraukiau jos džinsus kartu su apatiniais, kaip ir savuosius. Ir tą pačią akimirką Nicole lūpas paliko dar viena gili dejonė. Pasilenkiau arčiau jos veido ir ji sujungė mūsų lūpas, kol toliau judėjau.

Karštas mūsų alsavimas užpildė automobilio saloną ir pro langus nieko nebesimatė. Įkaitę ir šlapi kūnai jau gulėjo išsekę vienas ant kito. Ir vienintelis skirtumas buvo tas, kad aš ir Nicole niekur nepasislėpsime vienas nuo kito, kaip pirmąkart.

Nauja dalis kiek be didelio veiksmo, tačiau vis tiek atiduodama jūsų teismui. :D Kažkas norėjo šiek tiek dirty, tai štai. :D

Nuomonių & votes.

-Nessa