Muzikinis takelis: Shawn Mendes - Stiches>

16 dalis

Kai mergina mane pabučiavo, atsitiko kažkas keisto. Pasijutau žymiai geriau nei tada, kai nesugebėjome visko sustabdyti. Atrodo, kad net nebejaučiau kaltės.

Atsakiau į jos bučinį ir mus vėl sujungė ta keista chemija. Išties negalėjau nieko sau padaryti, nesugebėjau atsitraukti nuo Nicole...

Mums pritrūkus oro, galiausiai atsitraukėme. Žiūrėjome vienas į kito akis. Keista, taip nėra buvę, bet nenorėjau nieko sakyti, tik likti šioje akimirkoje.

- Jei nori, galiu vairuoti aš. - pasiūlė.

Linktelėjau. Taip bus geriau. Tikrai nenorėčiau prisiminti tų kraupių vaizdų iš avarijos...

Netrukus grįžome į automobilį ir leidomės į kelią. Kažin kiek toli galėsime pabėgti? Juk kažkada ateis metas, kai mus suras, visada taip būna.

Trumpam užmerkiau akis, mat norėjosi pailsėti, tačiau nenorėjau užmigti. Vos užmiegu mane kamuoja košmarai. Tačiau likimo neišvengsi...

- Michelle? - stebėjau merginą, stovinčią prie skardžio.

Tamsiaplaukei atsisukus, išvydau visai ne Michelle, o Nicole. Kiek nustebau dėl to.

- Daugiau taip nebegaliu, Harry. - jos balsas virpėjo, o skruostais riedėjo ašaros.

- Apie ką tu kalbi? - sutrikau, bandydamas prieiti arčiau.

- Net nebandyk manęs sulaikyti. Nesiartink! - riktelėjo.

- Nicole, kas nutiko? - baimė užplūdo mano kūną.

- Tu negali pasirinkti... Tiesą sakant, Ji visada tau bus pirmoji. - verkė mergina.

- Mi? Netiesa, Nicole, dabar tu man svarbesnė. - ieškojau tinkamų žodžių.

- Melas! Tu visada meluoji! - šaukė ji.

- Ką man padaryti, kad patikėtum manimi? - žvelgiau į ją.

- Nieko. Tik pasilik su Michelle. - vos žodžiai paliko jos lūpas, ji žengė į beribę tuštumą ir krito žemyn nuo skardžio.

- Ne! - šūktelėjau ir puoliau prie krašto.

Tačiau prieš akis išvydau tik neaprėpiamas vandenyno gilumas ir bangas skalaujančias uolas, o merginos neliko nė kvapo...

Pabudau kažką neaiškiai rėkdamas, o mano širdis daužėsi krūtinėje lyg pašėlusi. Greitai apsidariau aplinkui, akimis ieškodamas merginos, kurios lyg tyčia nebuvo, o automobilis jau stovėjo kažkokioje aikštelėje. Tą akimirką mane užplūdo dar didesnė baimė.

Išlipau laukan ir vėl apžvelgiau teritoriją. Už akių užkliuvo tolumoje vaikščiojantys siluetai, o ausys leido išgirsti bangų ošimą. Palaukit, ką?

Ilgiau nelaukdamas nuskubėjau prie siluetų. Rodos, mačiau merginą, žvelgiančią į tolį nuo atbrailos krašto, bet tuo pačiu ir kažką už jos. Ar turėčiau sunerimti? Po galais, juk ir taip jaučiuosi perpildytas baimės.

Asmuo ėjo pro merginą ir kiek apsidairęs, bet manęs nepastebėjęs, stumtelėjo tamsiaplaukę nuo krašto ir bėgo tolyn kiek jėgos leido.

- Nicole! - surikau ir pasileidau bėgti.

Baimingai pažvelgiau žemyn prie krašto ir nieko nelaukdamas stvėriau merginą už rankos, kol ji nenukrito.

- Harry, atsargiai! - šūktelėjo žvelgdama pro mane.

Vos atsisukau, sulaukiau netikėto smūgio į veidą, kas parbloškė mane ant žemės. Akimirkai vaizdas tapo neryškus, kol išgirdau merginos klyksmą ir puolimo instiktai pabudo.

- Neliesk jos! - surikau ir pargrioviau vaikiną ant žemės, keliskart suduodamas kumščiu.

Kai nepažįstamasis atrodė praradęs sąmonę ar bent jau jėgas, atsitraukiau nuo jo ir skubėjau gelbėti Nicole.

Vos užtraukiau ją ant tvirtos žemės, ji stipriai mane apkabino, lyg atsidėkodama. Mergina pažvelgė man į akis, kai jos ranka prilietė mano sumuštą skruostą. Susiraukiau, todėl ji prikando lūpą.

- Kodėl manęs nepažadinai? - paklausiau.

- Tu buvai toks ramus. - šyptelėjo.

Nusišypsojau ir aš. Visgi ji nežino, kad ramus buvau neilgai, juk sapnavau košmarą, kuris kažkaip sugebėjo virsti tikrove, žinoma, kiek kitokia.

Kaip manot, kas tas užpuolikas? Ir kas toliau laukia Harry ir Nicole jei jau dabar tyko pavojai? O kaipgi jų pamažu įsižiebiantys jausmai?

Lauksiu nuomonių & votes.