15 dalis

Sėdėjau ant lovos krašto ir laukiau, kol Nicole sugrįš iš vonios. Mano galvoje knibždėjo įvairiausios mintys... Viskas nutiko taip greitai, kad nespėjome to sustabdyti ir tikriausiai dabar abu jausimės kalti.

Tiesiog negalėjau ilgiau laukti, privalėjau sužinoti kaip jaučiasi ji. Tad pakilau nuo lovos ir apsivilkau marškinėlius, priėjau prie vonios durų. Kai ketinau jas praverti, Nicole tai padarė greičiau nei aš, tuomet atsistojo tarpduryje ir žiūrėjo į mane.

- Ar viskas gerai? - tyliai paklausiau.

Ji linktelėjo.

- Kas dabar bus? Negalėsime to nuslėpti. - tarė.

- Dabar svarbiausia iš čia dingti, o apie tai kas nutiko ir ką turėtume daryti, pasikalbėti laiko dar bus. - šyptelėjau pusę lūpų.

Mergina vėl linktelėjo.

Po kelių minučių, viską sutvarkę, nusileidome laiptais žemyn. Iš tiesų šiame name beveik kiekviena vieta priminė, kad tarp manęs ir Nicole vyrauja keista trauka.

Netrukus grįžo Kayla su Nicole pasu ir jos manymu kelionėje mums praversiančiais daiktais. Taip pat ji pasiūlė važiuoti jos automobiliu, atrodo, šitaip bus saugiau. Taigi, atsisveikinę su šviesiaplauke, leidomės į kelią.

Kartais žvilgtelėdavau į merginos pusę, kuri visą laiką žiūrėjo pro langą. Niekaip negalėjau suprasti kaip sugebėjau įsivelti į tokius įvykius. Atrodo, vos per vieną dieną mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis - tapau bėgliu...

- Nejau visą ilgą kelią tylėsime? - Nicole žodžiai grąžino mane į realybę.

- O apie ką nori kalbėtis? - paklausiau, neatitraukdamas akių nuo kelio.

- Atleisk jei pasirodysiu įkyri, bet kokia buvo tavoji Michelle? - žvilgtelėjo į mane.

Nejučiomis kiek įsitempiau. Man visada buvo ir tikriausiai bus sunku kalbėti apie Mi.

- Ji buvo viena iš geriausių mano gyvenimo dalių. Jai niekada netrūko optimizmo, ji nuolatos šypsojosi ir teikė pagalbą kitiems. Michelle buvo, tarsi angelas. - šyptelėjau.

- Tikriausiai niekas negalėtų jos pakeisti, ar ne?

Kiek sutrikau dėl tokio klausimo.

- Negalėtų. Tačiau tai nereiškia, kad negalima suteikti šanso kažkam kitam bandyti į tavo gyvenimą vėl įnešti šviesą.

Nicole akimirkai labai rimtai susimąstė.

- Tu geras žmogus, Harry. - šyptelėjo.

- Nesu tikras ar esu būtent toks. - atsidusau.

Akies krašteliu pastebėjau, kad Nicole sutriko dėl tokio mano atsakymo. Visgi aš taip galvojau. Vis dar jaučiausi kaltas... Dėl visko.

- Kaip gali manyti, kad nesi geras asmuo? Iš tiesų, pirmąkart matau tokį velniškai savikritišką žmogų. - papurtė galvą lyg nieko nesuprasdama.

Nusprendžiau nesileisti į šį pokalbį, vis tiek jis būtų beprasmis. Mano nuomonę sunku pakeisti, neturint tvirtų įrodymų.

- Jei nesiruoši su manimi kalbėtis, tuomet sustabdyk automobilį, man reikia trumpam išlipti. - pareiškė mergina.

Tad netrukus sustabdžiau automobilį šalikelėje. Likau sėdėti, kai Nicole išlipo ir nužingsniavo už automobilio. Visgi mačiau ją per veidrodėlį. Kaip supratau, ji bandė kažkam paskambinti.

Visą laiką negalėjau nuleisti akių nuo merginos. Tarsi giliai viduje jausčiau atsakomybę už jos saugumą. Lyg nenorėčiau, kad ji pradingtų... Ir šis jausmas man priminė Michelle. Kaip jos netekau ir vis dar nesugebu su kažkuo apie tai atvirai kalbėtis. Galbūt pagaliau turėčiau atsiverti?

Neilgai trukus Nicole grįžo į automobilio saloną. Kai ji prisisegė saugos diržą, aš uždėjau vieną ranką ant vairo, o kita suėmiau raktelį, tačiau pažvelgęs į kelią, nesugebėjau pasukti raktelio ir pajudėti iš vietos. Kažkodėl būtent šią akimirką supratau, kad sėdžiu už vairo, kai maniau jog po avarijos nebevairuosiu. Matyt iki šiol to nesupratau, nes mano mintys buvo labiau su Nicole nei su Michelle.

- Harry, ar viskas gerai? - mergina kiek susirūpino.

- Nežinau. - patraukiau rankas nuo automobilio ir išlipau laukan.

Atsistojau šalia ir atsirėmiau į dureles, bandžiau suprasti kas vyksta aplinkui mane, ir kas dedasi mano galvoje, kurioje tikra sumaištis.

Nepraėjus nė minutei, išgirdau atidaromas keleivio dureles ir netrukus rudaplaukė stovėjo priešais mane. Ji lėtai žengė arčiau manęs ir atsargiai uždėjo savo delnus man ant skruostų. Kiek įsitempiau, mat jos rankos buvo šaltos. Mergina žvelgė tiesiai man į akis.

- Neprivalai viską iškęsti vienas. Gali man tai papasakoti. - sušnabždėjo.

Stipriai užsimerkiau po šių jos žodžių ir viskas, ką padariau, tai dar stipriau apkabinau merginą. Toks mano gestas nė kiek jos nesutrikdė, nes ji taip pat mane apsikabino.

- Kad ir kas tave slegia, aš šalia. Ir tu gali manimi pasitikėti. - tyliai tarė žodžius.

- Visada šalia nebūsi... - sukuždėjau.

- Būsiu, H.

Tą akimirką mano lūpas palietė tyras ir nekaltas merginos bučinys...

*****

Gana seniai pradėta, bet tik dabar užbaigta dalis. Lauksiu jūsų votes & komentarų.

- Nessa