8 dalis

Praėjo visa savaitė po paskutinio karto, kai mačiau Nicole.

Juokingiausia tai, kad vis galvoju kaip jos atsiprašyti. Neturėjau taip išlėkti iš jos namų, juolabiau, kai palikau ją tokią pasimetusią.

- Harry, kur tu skrajoji? - Chloe balsas sugrąžino mane į tikrovę.

- Aš tiesiog galvoju. - vos šyptelėjau.

Chloe - viena iš artimesnių Michelle draugių. Gaila, kad kita tokia artima draugė - Adriana, po tos avarijos manęs nekenčia. Jai atrodo, kad kaltas aš, visgi buvo sugadintas ir amžiams paženklintas jos gimtadienis.

- Žinai, turėtum gyventi toliau, H. Michelle tam pritartų. - prasitarė Chloe.

- Tačiau aš negaliu. Viskas pasikeitė per greitai... Dar nespėjau susitaikyti su tuo, kad jos nėra šalia. - atsakiau.

- Na, tu bent jau apie ją kalbi, o tai jau žingsnis į priekį. Pamatysi, netrukus gyvensi kaip anksčiau. - šyptelėjo.

- Kaip tu gali būti tokia rami? - susiraukiau.

- Nes nemačiau to, ką matei tu. Sunkiausia susitaikyti tada, kai matai visą įvykių eigą, o tu tai matei. Tačiau tai nereiškia, kad man neskauda jos netekus. - paaiškino.

- Kieno šie žodžiai? - paklausiau.

- Michelle. Jai teko tai patirti su vaikinu prieš tave. - tarė.

- Ji niekada to neminėjo. - sutrikau.

- Mi su niekuo apie tai nekalbėjo, tarsi ištrynė tą gyvenimo dalį. Tai buvo jos būdas viską pamiršti.

Linktelėjau ir susimąsčiau. O jei Michelle slėpė nuo manęs dar kažką? Kas jei visa mūsų draugystė buvo padengta melu? Greitai nuvijau šias mintis šalin.

- Manau, aš jau eisiu. - pakilau iš vietos.

- Tuomet iki kito karto, Harry. - šyptelėjo.

Vos šyptelėjau ir aš.

Išėjęs iš kavinės, pasukau namų link. Turėjau apgalvoti tai, ką sužinojau. Mano galvoje knibždėjo daugybė įvairiausių minčių.

Užsigalvojęs net nepastebėjau kaip į kažką atsitrenkiau ir to asmens kava, o gal arbata, išsiliejo ant mano marškinėlių.

- Atsiprašau, aš tikrai nenorėjau. - panikavo mergina.

Vien dėl to, kad balsas pasirodė pažįstamas, pakėliau akis į ją.

- Nicole? - sutrikau.

Ji pažvelgė į mane ir kiek sumišo. Tikriausiai nei vienas iš mūsų nesitikėjo dar kada nors susitikti.

- Aš atsilyginsiu už tai, kad apipyliau tave, pažadu. - staiga tarė.

Nežinau kodėl, bet tiesiog ėmiau juoktis. Seniai nebuvau patekęs į tokią situaciją.

- Aš pats kaltas, kad nežiūrėjau kur einu. Tačiau jei nori atsilyginti, galėtume kada nors pasimatyti. - šyptelėjau.

Ji tik linktelėjo ir kiek susimąstė.

- Turbūt aš tau dar skolinga ir už tą įvykį prie užkandinės. - prisiminė.

- Atsilyginai už tai, kai davei ledukų maišelį po susidūrimo su Ryan. Toks jo vardas, tiesa? - kilstelėjau antakį.

- Žinoma, kaip galėjau tai pamiršti. - vos šyptelėjo.

Nesmagu pripažinti, bet manau, kad ji pagalvojo ir apie tą neįvykusį bučinį. Štai ir priežastis pamiršti tą vakarą.

- Aš buvau kvailys, kad taip tave palikau. Ir atsiprašau, neturėjau mėginti tave pabučiuoti. - tariau.

Mergina keletą minučių stebėjo mane, lyg būčiau pasakęs tai, ko nereikėjo.

- Nesvarbu. Turėtum eiti namo ir išsiplauti marškinėlius kol jie neliko su dėme. - pakeitė temą.

Šiek tiek sutrikau.

- Marškinėlių man užtenka, tad nesvarbu jei šie ir liks su dėme, bent jau bus įdomus prisiminimas. - tariau.

Mano žodžiai privertė merginą nusišypsoti.

- Jei nori gali eiti su manimi į biblioteką. - pasiūlė.

- Kodėl gi ne. - linktelėjau.

Pamaniau, kad eidamas su ja ir palaikydamas jai kompaniją, galbūt bent kiek ją pažinsiu.

Mums pasiekus biblioteką, įžengėme į pastatą. Nicole pasisveikino su prie stalo sėdinčia jau pagyvenusia moterimi, tuomet žingsniavome tolyn koridoriumi. Netrukus prieš akis išvydau daugybę lentynų perpildytų knygomis.

- Ir ko gi ieškai? - smalsavau.

- Citatų. - tarė, pirštais vesdama per knygas.

- Meilės? - kilstelėjau antakį.

- Nebūtinai. - papurtė galvą.

Stebėjau kaip ji ištraukė kažkokią knygą ir tiesiog atsisėdo ant grindų, nugara atsirėmė į lentynas. Kelias minutes stovėjau, tuomet prisėdau šalia jos.

- "Kelias gali būti greitas...

Kelias gali būti ilgas...

Bet kiekvienas kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.

Kelią įveiks einantis." - tyliai perskaičiau.

Nežinau kodėl, bet šie žodžiai privertė susimąstyti, viską gerai apgalvoti.

- Citata kažką priminė? - paklausė mergina.

- Ne, tiesiog sukėlė daug minčių. - pažvelgiau į merginą.

"... Kelią įveiks einantis.", ši eilutė lyg įstrigo mano galvoje. Galbūt tai reiškia, kad turėčiau rizikuoti? Tikriausiai reiktų iškelti klausimą - ar aš išvis turiu ką prarasti?

Minutėlę stebėjau merginą: tai kaip ji skaito citatas, jos tamsias akis, rudus plaukus, gražius veido bruožus... Tuomet ir vėl nuleidau akis į jos rankose laikomą knygą. Tačiau ilgai žvilgsnio nulaikyti nesugebėjo, vis kilo noras pažvelgti į Nicole. Ir kas su manimi negerai?

- Tu stebi mane, jaučiu tai. - šyptelėjo.

- Atleisk... - sušnabždėjau.

- Ar viskas gerai? - atsisuko į mane.

- Nežinau... - mano žvilgsnis, kaip ir kažkada anksčiau, nukrypo prie jos lūpų.

Tuomet greitai užmerkiau akis. Negali būti, kad tikrai galvoju apie tai... Nagi, Harry, susikaupk.

- Tikriausiai turėtume eiti. - išgirdau žodžius paliekant jos lūpas.

Atmerkiau akis ir mes pakilome nuo grindų. Tačiau nieko negalėjau sau padaryti, kai sulaikiau ją už rankos vos ji ketino eiti tolyn.

- Harry? - klausiamai žvelgė į mane.

- Užsimerk. - paprašiau.

- Ką? - sutriko.

- Tai ilgai netruks, pažadu. - stebėjau kiek sumišusias jos akis.

Galiausiai Nicole užsimerkė.

Laisva ranka švelniai kilstelėjau jos smakrą ir suliečiau mūsų lūpas. Jaučiau, kad mergina žengtelėjo atgal, tačiau nugara susidūrė su knygų lentyna, o aš visgi nesugebėjau jos paleisti...

Dalis šiek tiek užtruko, tačiau tikiuosi, kad vis dar tebedomina. :)

Lauksiu jūsų .