7 dalis

- Tikriausiai turėčiau išeiti. Nenoriu pridaryti tau dar daugiau problemų. - tyliai tariau.

Nicole trumpai pažvelgė į mane. Ji atitraukė maišelį su ledukais ir linktelėjo. Tuomet aš pakilau iš vietos ir apsivilkau savo marškinėlius.

Mergina palydėjo mane prie durų ir atidarė jas, aš išėjau, bet pajutau keistą jausmą. Apsisukau dar pažiūrėti į Nicole. Ji tebestovėjo tarpduryje.

Vos šyptelėjau ir nusisukau, ėjau savo keliu. Negalėsiu jai padėti, jeigu leisiu mane įsimylėti. Žinau kaip greitai galima pamilti kitą žmogų, juolabiau jei jis yra tau geras.

- Harry, tiesa? - sutrikau išgirdęs savo vardą.

Kai apsisukau, išvydau jau matytą asmenybę. Michelle.

- Visgi, mane prisiminei? - sukrizenau.

- Na, tu vaikinas, užsakęs man gėrimo ir padovanojęs rožę. Teisingai? - kilstelėjo antakį.

- Žinoma, tas pats. - šyptelėjau.

Mergina taip pat nusišypsojo ir iš karto nusijuokė.

- Keista matyti tave moteriškų rūbų skyriuje. - kikeno.

- Oh, dėl šito... Aš čia su seserimi. - nusijuokiau ir aš.

- Tikra kančia laukti merginos rūbų parduotuvėje, kol ji viską pasimatuos. - šyptelėjo.

- O kartais tu ne mergina? - susiraukiau.

- Na, ne visos merginos pamišusios dėl rūbų. - mirktelėjo.

- Gerai... - nutęsiau. - Tuomet nueikime kur nors. Ar būtų blogai jei norėčiau tave labiau pažinti? - paklausiau.

- O kaip tavo sesuo, paliksi ją vieną? - atsakė klausimu.

- Įspėsiu ją. Palauk manęs čia.

Atrodo, atsimenu kiekvieną prisiminimą su Michelle. Na, kaip galėčiau tai pamiršti jei mylėjau ją, vis dar myliu...

Kai užėjau į namus, mane pasitiko Niall. Jis keistai, o gal netgi su nuostaba ar susirūpinimu, žvelgė tiesiai į mane.

- Kas tau nutiko? - paklausė.

- Ką turi omenyje? - susiraukiau.

- Ar tu su kažkuo susimušei? - vėl paklausė.

Tuomet susivokiau... Mėšlas, kaip visa tai paaiškinti? Ar sakyti tiesą?

- Žinai, mes nerimavome dėl tavęs. Ar tau viskas gerai, Harry? Turiu omenyje, tu elgiesi keistai pastarasias dienas. - blondinas tyliai tarė žodžius.

Pažvelgiau į airį ir atsidusau. Jaučiausi kaltas dėl visko. Nenorėjau, kad draugai jaudintųsi dėl mano problemų. Visgi, jas turiu išspręsti pats.

- Viskas gerai, tiesiog kažkoks girtas asmuo neleido man praeiti. - ramiai atsakiau.

- Ir dėl to susimušei? Juk tu nesi agresyvus, Harry. Bent jau iki dabar... - susiraukė.

- Na, jis pirmas mane užpuolė. Ir atsiprašau, bet aš noriu pailsėti. - šyptelėjau pusę lūpų.

- Gerai. - atsiduso ir linktelėjo.

Tuomet nužingsniavau į savo kambarį. Žinau, kad turėsiu kažką sugalvoti ir dėl to, kodėl vakar išlėkiau iš namų nieko nepaaiškinęs. Velnias, kaip sugebėjau prisidaryti tiek bėdų? Nejau tai dėl Nicole?

Nuvijau visas mintis šalin ir atsiguliau. Man tikrai reikėtų nueiti į vonią, bet esu per daug pavargęs, tad nesugebėsiu nei pajudėti kol nepailsėsiu. Taigi, užmerkiau akis ir pasinėriau į miegą...

- Michelle! Mi! - šaukiau ir vos tramdžiau besiveržiančias ašaras.

Mano mylimoji gulėjo ant asfalto visiškai be sąmonės. Bandžiau ją pažadinti, bet niekas nepasikeitė - ji, tarsi užmigo amžiams... Pasirodę greitosios pagalbos darbuotojai, atitraukė mane nuo jos ir aš negalėjau tam pasipriešinti. Buvau sukrėstas ir nekenčiau savęs už tai, kad vairavau tą sumautą metalo gabalą, kaltinau tik save.

Kai nuvykome į ligoninę, mane apžiūrėjo ir pranešė blogas žinias apie Mi. Tuomet pasileidau bėgti ir jos ieškoti. Dar vis tebematau prieš akis Michelle kūną, išbalusį ir be gyvybės ženklų...

Pašokau iš ką tik patirto košmaro, išpiltas prakaito ir rėkdamas Michelle vardą. Į mano kambarį, pro duris, įpuolė vaikinukai, visi jie ėmė mane raminti, tačiau man nei kiek nebuvo geriau...

Galiausiai šiek tiek nurimęs pažvelgiau į draugus. Jų veiduose mačiau liūdesį ir susirūpinimą. Nekenčiau šių išraiškų, lygiai taip pat, kaip ir savęs už buvimą silpnu.

- Tai nėra gerai, Harry. - prabilo Liam.

- Tikriausiai... - tyliai atsakiau.

- Galbūt turėtum apsilankyti pas psichologus? Žinai, tai specialistai, jie vis tiek geriau žinotų kaip tau padėti nei mes. - prasitarė Louis.

Papurčiau galvą. Tikrai neketinau eiti ten, kur turėčiau prisiminti kiekvieną detalę savo baisiausių košmarų ir dar kartą patirti tą slegiantį skausmą.

- Man viskas bus gerai. Tai praeis. - atsidusau, pats netikėjau tuo ką sakiau.

- Kažin ar greitai. - Zayn taip pat netikėjo mano žodžiais.

Pažvelgiau į Niall, kuris iki šiol dar nieko nepasakė. Norėjau išgirsti ir jo nuomonę.

- Dabar mes broliai, Harry, padėsime tau tai iškęsti kartu. - vos šyptelėjo blondinas.

Linktelėjau ir jie visi kartu mane apkabino. Pripažinsiu, kiek susigraudinau. Prisiminiau, kad jie visą laiką mane palaikė ir saugojo. Dėkojau jiems už viską. Be jų, vienas to neiškęsčiau.

*****

Labai atsiprašau, kad dalis taip vėluoja, bet man taip stinga minčių ir dar buvau išvykusi. Tiesiog lauksiu jūsų nuomonių & votes. Tai man labai svarbu!

Autorė