Epilogas

*Po metų*

"Eidamas pro šalį, pamačiau Ją. Niekada nebuvau tas, kuris susižavi mergina vos tik ją pamatęs, tačiau Michelle buvo išimtis. Ji tiesiog mane pakerėjo.

Užėjau vidun, mane pasitiko maloni šiluma ir jauki atmosfera. Ore dvelkė dangiški kvapai.

Prisėdau prie gretimo staliuko. Negalėjau atitraukti akių nuo žaviosios asmenybės...

- Ei, ar jums viskas gerai? - mano mintis nutraukė merginos balsas.

Pažvelgiau į ją. Priešais mane stovėjo liekna, rudaplaukė padavėja. Nebuvau anksčiau jos matęs. Žvilgtelėjau į jos vardo kortelę, ten buvo parašyta "Nicole". Ji žiūrėjo į mane kiek sunerimusiu žvilgsniu.

- Taip, viskas gerai. - susivokiau atsakyti.

- Nenoriu jūsų išvaryti, bet mano šefas sakė, kad jei nieko neužsisakysite, turėsite išeiti. - tarė kuo švelniau.

Šyptelėjau pusę lūpų. Kaip greitai viskas keičiasi, net užkandinės taisyklės pasikeitė.

- Žinoma. Norėčiau puodelio balintos kavos. - žvilgtelėjau į ją.

Ši linktelėjo ir patraukė vykdyti užsakymo. Kelias akimirkas dar stebėjau ją...

Tai dvi visiškai skirtingos pažintys, sutapo tik vieta, staliukas ir merginų panašumas... Visgi gyvenimas nestovėjo vietoje. Laukė sunkūs išbandymai, o tai atvedė tik prie vienos taisyklės.

Niekas nesakė, kad bus lengva kovoti už tai, ko trokšti labiausiai..."

- Mielasis, prašau, užversk tą knygą ir ateik čia, - Nicole kreipėsi į mane.

- Meile, juk žinai, kad man patinka rašyti, - pažvelgiau į ją.

- Tai palauks, o šeima ne, - žiūrėjo į mane.

Tuomet pakilau nuo kėdės ir priėjau arčiau lovos, atsiguliau ant šono, šalia merginos. Pabučiavau ją į skruostą ir tamsiaplaukė nusišypsojo.

- Kaip laikosi dvynukai? - uždėjau delną ant merginos pilvuko.

- Pasiilgo tėvelio, - sušnabždėjo mylimoji.

Tą akimirką pajutau kažką sujudant ir mano veide pasirodė šypsena. Mažyliai atpažįsta tėtį.

- Ar gali patikėti, kad praėjo net metai? O čia vis dar ramu, - tarė.

- Neverta to prisiminti, ponia Styles, - žiūrėjau į jos akis.

- Kodėl tai pasakei? Juk nesame susituokę. - kiek sutriko.

- Žinau, bet niekas negali man uždrausti sakyti, kad mano pavardė tau tinka, - sukrizenau.

- Nicole ir Harry Styles? - ištarė balsu. - Verčia susimąstyti... - užsimerkė, nuklysdama į fantazijas.

Pasinaudojau šia proga ir iš kišenės išsitraukiau mažą raudoną dėžutę, atidariau priešais merginą.

- Kodėl gi... - ji nutilo, kai atsimerkusi pamatė žiedą.

- Žinau, kad darau tai tik dabar, mūsų miegamajame, tau esant nėščiai ir šitai atrodo keista, tačiau galbūt unikalu. Aš myliu tave, Nicole. Ir noriu, kad būtum mano žmona. Tad, ar tekėsi už manęs? - žiūrėjau tiesiai į ją.

- Nesuprantu, kodėl dabar? - paklausė, vis dar pasimetusi.

Kiek suabejojau savo pasirinkimu. Ar ne per vėlu? O gal per greitai?

- Laukiau ne dėl to, kad nebuvo tinkamos progos ar, kad atrodytų jog santuoka iš reikalo. Tik norėjau, kad dvyniai gautų galimybę būti ceremonijoje su mumis, net jei ir užaugę to neatsimins, matys tai nuotraukose, - bandžiau paaiškinti.

- Mylimasis... - tamsiaplaukės akyse susikaupė ašaros.

- Tu verki? Kodėl? - pasimečiau.

- Iš laimės, - nusišypsojo ir linktelėjo. - Aš sutinku, padarykime šią šventę įsimintina ir mūsų vaikams.

Išėmiau žiedą iš dėžutės ir užmoviau merginai ant piršto. Nicole prisitraukė mane arčiau ir pabučiavo.

Tikriausiai šiai akimirkai kiek stigo romantiškos aplinkos, tačiau nereikia jokių blizgučių ar rožių žiedlapių, kai esame tik mes du, vienas kito glėbyje ir dar dvi širdys plakančios šalia...

Štai ir pasibaigė ši istorija. Ko gero, paskubėjau užbaigti, tačiau nebežinau ką daugiau čia rašyti. Tad labai nepykit. :)

Be to, labai ačiū visiems skaitytojams!