27 dalis

- Kokio velnio susimušei su tuo idiotu, Harry? - Leo šaukė ant manęs, lyg ant vaiko, kuris ką tik prisidirbo.

Nieko neatsakiau, tik žiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje. Man net nerūpėjo tai, kad už sukeltas muštynes galiu likti kalėjime dar ilgiau. Viskas ką mačiau, tai sumušimus, kurių visgi neišvengiau. Žinoma, vis dar negalėjau suvokti, kad tikrai susimušiau su Zayn. Juk kažkada buvome draugai, o dabar... Niekas.

*Atsiminimai*

Per neapdairumą gavau gana stiprų smūgį į žandikaulį, todėl teko atsiremti į sieną.

- Tu sumautas suskis, Styles, žinojai tai? - Z braukė kraują nuo prakirstos lūpos.

Dėbtelėjau į jį, tačiau nieko nesakiau. Stengiausi valdyti norą nudėti tamsiaplaukį, nors kumščiai ir gniaužėsi patys.

- Ar praradai kalbos dovaną, Styles? - nusijuokė.

- Sakyk, kam šito reikėjo? Ar tikrai norėjai nebebūti draugais? - tiesiog paklausiau.

Zayn lyg ir pasimetė, mačiau tai iš jo žvilgsnio. Tuomet papurtė galvą ir pažvelgė į mane.

- Kokio velnio tai sakai, Styles? Nebesugrąžinsi to kas mirė, ar ne?

Žodžiai beldėsi į mano širdį, nes puikiai žinojau, kad jis vėl kalba apie Michelle. Jei tik būčiau numanęs, kad ji jam patinka...

Norėjau kažką atsakyti, tačiau nesugebėjau. Kai Zayn ketino jau išeiti, maniau, kad viskas baigsis, bet jis atsisuko pažvelgti į mane dar kartą.

- Linkiu, kad niekada negalėtum sau atleisti ir ramiai gyventi, Styles.

Tą akimirką viskas lyg apvirto aukštyn kojomis ir aš supratau, kad Zayn padarytų viską jog Michelle dabar būtų gyva bei su juo. Jis išties ją mylėjo... Vis dar myli.

*Dabartis*

- Kodėl susimušėt? - ramesnis Leo balsas grąžino mane į realybę.

- Nesvarbu. Nusipelniau šito, kaip ir Zayn to, ką gavo. - atsidusau ir ketinau išeiti.

- Harry. - vaikinas sustabdė mane. - Kas iš tiesų atsitiko?

Spoksojau tik į savo rankas, netardamas nei žodžio. Ką galėčiau pasakyti? Susimušiau, nes Z užgavo mano neaiškius jausmus Nicole'i ar dėl Michelle mirties? Nė vieno iš šių dalykų Leo nežino. Velnias, koks suskis išties esu.

- Niekas negalės tau padėti jei nekalbėsi, H. - tamsiaplaukis uždėjo savo ranką ant mano peties.

Atsisukau į jį.

- Jis palinkėjo, kad mane užgraužtų sąžinė. - nelinksmai nusijuokiau. - Susimoviau, supranti? Aš kaltas dėl to, kad Michelle mirė ir dėl to, kad suteikiau vilčių Nicole'i, kai dar nepamiršau Mi. Aš toks idiotas...

Leo žiūrėjo į mane kiek sutrikęs, tikriausiai bandydamas suvokti ką jam pasakiau.

- Dar daug ko apie tave nežinau, Harry. Tačiau esu tikras visu šimtu procentų, kad niekada neatimtum gyvybės. - šyptelėjo. - Neleisk kažkokiam pusgalviui įtikinti tave, kad esi kaltas. Tu geresnis žmogus. Netgi neturėtum būti šioje skylėje. - apsidairė, kalbėdamas apie kalėjimą.

Šiuose žodžiuose išties buvo daug tiesos. Visgi blaškiausi, nes nežinojau kuo patikėti. Kodėl norėjau manyti, kad esu kaltas dėl avarijos? Rodos, jau buvau su tuo susitaikęs.

- Grįžkime į kamerą, kol Malik dar nepasiskundė dėl muštynių. - pasiūlė.

Linktelėjau. Leidau kojoms mane nuvesti į reikiamą vietą, kol galvoje ūžė minčių knibždėlynas.

- Ar bandei iš čia pabėgti? - paklausiau, kai prisėdau ant savo gulto.

- Huh? Kodėl tau kilo ši mintis? Nori daugiau bėdų, Harry? - susiraukė Leo.

- Tiesiog norėčiau pamatyti vieną žmogų, tačiau po teismo... - nutilau.

- Kalbi apie Nicole, ar ne? Ji nesilankė čia, tiesa? - vaikinas permatė mane kiaurai.

- Nesuprantu, nejau kažką padariau? Kur ji dingo? - susimąsčiau.

- Žinai, gyvenimas už kalėjimo sienų nestovi vietoje. Manau, ji tiesiog gyvena toliau. - tarė.

- O jeigu jai kas nors atsitiko? - susirūpinau.

- Argi ji nėra su tavo patikimais draugais? - kilstelėjo antakį.

- Tikriausiai, nežinau to. - lengvai papurčiau galvą.

- Turėtum mažiau jaudintis. Jai viskas gerai, turi taip būti. - patikslino.

- Kaip tu susipažinai su Claudia? - tiesiog paklausiau.

Leo kiek nustebo dėl tokio staigaus mano minties šuolio. Visgi šyptelėjo ir prisėdo ant čia buvusios kėdės.

- Dėl elgesio problemų, dvyliktoje klasėje, buvau išmestas iš mokyklos, tad teko ieškotis kitos. Vos pradėjęs lankyti naują mokyklą, direktorės įsakymu, privalėjau įsirašyti į kažkokią veiklą, kad nors kiek pasikeisčiau. Juokingiausia, kad buvau įtrauktas į teatro grupę, kas mane tiesiog siutino, nes niekada nemėgau vaidybinio šlamšto. - nusijuokė. - Žinoma, vėliau viskas pasikeitė. Kažkaip gavau pagrindinį vaidmenį, o mano partnere tapo Claudia. Taigi, teatras savotiškai mus suvedė, tačiau taip ir nesugebėjau visiškai pasikeisti. Žinai, instinktai ir hormonai veikia savaip...

- Daugiau nieko nepasakok. Nenoriu girdėti apie jūsų meilės žaidimus. - nutraukiau jį.

Vaikinas tik sukrizeno. Tuomet surimtėjo ir pažvelgė į mane.

- Kas? - sutrikau.

- Tau tikrai rūpi ta mergina. - tarė.

- Nicole?

- Ta pati. Ir neatrodo, kad rūpintumeisi tik kaip draugas, Harry.

- Nesąmonė. - papurčiau galvą.

- Nagi, kodėl vis dar to nepripažįsti? - paklausė.

- Ko? - susiraukiau.

- Tu įsimylėjai Nicole.

Kaip manot, ar po Leo žodžių Harry susipras?

Nuomonių & votes.

-Nessa