28 dalis

*Po metų*

- Po mėnesio išleis ir mane, tad dar susitiksime, Harry. - Leo patapšnojo man per petį.

- Žinoma. - šyptelėjau.

- Nepamiršk atskleisti savo jausmus, garbaniau. - šūktelėjo vaikinas, kai žengiau vartų link.

Pamojau jam ranka ir pagaliau žengiau į laisvę. Vartai užsidarė už manęs, kai aš apsidairiau aplinkui. Čia niekas manęs nelaukė, stovėjau visiškai vienas prie kalėjimo pastato. Tikriausiai taip ir turėtų būti, nes niekam nebuvo pranešta kada tiksliai mane išleis.

Įkišau ranką į džinsų kišenę ir ištraukiau popieriaus skiautę. Žvilgtelėjau į užrašytą adresą bei kiek šyptelėjau. Suspaudžiau lapelį delne ir įsikišau atgal į kišenę, pradėjau žingsniuoti nurodyto adreso link.

Kelias nebuvo ilgas. Pravėriau daugiabučio duris ir užlipau laiptais į antrą aukštą. Atsistojau priešais duris ir leidau sau kiek atsikvėpti, tuomet nuspaudžiau durų skambutį.

Netrukus duris pravėrė tamsiaplaukė, kurią vos neištiko šokas, kai čia išvydo mane.

- Harry... - sumurmėjo mergina.

- Galiu užeiti? - paklausiau.

Ji greitai papurtė galvą.

- Ketinau išeiti pasivaikščioti. - paaiškino.

- Tai nebus keista jei prisijungsiu? - pasiteiravau.

Ji kiek šyptelėjo ir žengė į koridorių, už savęs uždarydama bei užrakindama duris. Kol ji atliko šį veiksmą, spėjau ją nužvelgti. Kažkas tikrai pasikeitė, bet nesuprantu kas.

- Eime? - ji atsisuko į mane.

Linktelėjau. Abu nusileidome laiptais žemyn ir išėjome iš daugiabučio. Pradėjo eiti tolyn nuo pastato, tačiau abu kurį laiką tylėjome.

- Nežinojau, kad tave išleis šiandien. - prisipažino Nicole.

- Niekas nežinojo. - atsakiau. - Kodėl nebelankei manęs? - visgi paklausiau.

- Oh... Aš negaliu to paaiškinti. Atsiprašau. - ji nustojo eiti.

Atsisukau į ją. Jos veide galėjau įžvelgti sumišimą ir baimę, lyg ji stengtųsi kažką nuo manęs nuslėpti.

- Kas pasikeitė? Tu nesi tokia pati, Nicole. - tariau.

- Metai žmones keičia, Harry. - ji pradėjo eiti.

Sugavau ją už rankos, todėl ji stipriai užsimerkė ir sustojo vietoje, kai atsukau ją į savo pusę.

- Atsiprašau. - paleidau jos ranką, nes atrodė, kad jai skauda.

Ji pasitrynė savo riešą ir vengė sutikti mano žvilgsnį. Dėl to susiraukiau.

- Juk žinai, kad gali man viską pasakyti, Nicole. - bandžiau prieiti prie jos, bet ji atsitraukė.

Po velnių, kas vyksta?

- Paklausyk, turi mane palikti, Harry. Taip bus geriausia. - tarė, trumpai žvilgtelėdama man į akis.

- Kažkas tave baugina, ar ne? Kas vyksta? - sunerimau.

- Neišsigalvok. Tiesiog atstok nuo manęs, gerai? Tau pačiam taip bus saugiau. - paskubomis ištarė ir pradėjo bėgti daugiabučio link.

- Kas per velnias? - sumurmėjau. - Nicole! - šūktelėjau ir puoliau ją vytis.

Mačiau kaip mergina įbėgo į pastatą, kai buvau beveik už jos, tad jai nespėjus užbėgti laiptais, sugavau ją ir pastačiau prie sienos laiptinėje. Jos širdis daužėsi krūtinėje, kaip ir manoji.

Laikiau savo rankas prie sienos, kad Nicole negalėtų pabėgti. Visgi kalėjime nebuvo daug užsiėmimų, tad liko tik sportas, kas, atrodo, vejantis merginą man pagelbėjo.

- Tu pasikeitei. - sušnabždėjo.

Prunkštelėjau.

- Privalėjau, nes kitaip jau būčiau po žeme. - tariau.

Ji aiktelėjo.

- Vis tiek negerai tai ką dabar darai. Turi atsitraukti, Harry. Privalai...

Nutraukiau jos kalbą, pabučiuodamas ją. Ir man pasisekė, nes ji nepasipriešino tam. Pasibaigus bučiniui Nicole ilgai žiūrėjo man į akis.

- Jis tave nudės jei pamatys mus kartu. - sukuždėjo, tikriausiai manydama, kad neišgirsiu.

- Ką? - sutrikau.

Ji užsimerkė ir tylėjo.

- Nicole, atsakyk man, kas atsitiko?

- Ryan grįžo.

Atsitraukiau nuo merginos, taip priversdamas ją atsimerkti ir pažvelgti į mane. Jaučiausi pasimetęs. Nejau ji grįžo pas jį?

- Kaip? - nesupratau. - Kaip gali vėl būti su juo? - ranka perbraukiau per savo plaukus.

- Jis pažadėjo, kad nelies tavęs ir... - ji užsikirto.

- Ir? - paraginau ją tęsti.

- Nesvarbu. Štai kodėl turi laikytis toliau nuo manęs, prašau, Harry. - ji žiūrėjo į mane, kai pasitaisė savo megztinį.

Susiraukiau, kai mano žvilgsnis nuklydo ties jos liemeniu ir vėl prie jos akių. Mergina ketino vėl sprukti, tačiau sučiupau ją.

- Ne, Harry, nereikia... - spyriojosi, kai pakėliau jos megztuką, išvysdamas kelias mėlynes.

- Čia jis tau tai padarė? - susierzinau.

- Aš pati. Užkliuvau ir...

- Nemeluok, Nicole. - suurzgiau. - Jei tik dabar jį pamatyčiau, prisiekiu, išmalčiau jam dantis.

Nicole žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau visai kitas žmogus. Tarsi esame nepažįstamieji, tačiau ji vis tiek pultų man į glėbį, nes jaučiasi bejėgė prieš Ryan, o dabar aš galėčiau ją apsaugoti. Galbūt man derėtų susitaikyti su mintimi, kad po kalėjimo visgi nebebūsiu toks kaip anksčiau.

×××××

Kadangi jūs nuomonių neberašot, o ir votes beveik nepaliekat, tad aš po dalimis tikriausiai irgi nieko jūsų neklausiu.

-Nessa