21 dalis

Vis galvojau apie Leo pasiūlymą, mane kankino abejonės. Tikrai nežinojau kuo pasitikėti ir kieno pagalbą priimti. Žinojau tik tai, kad noriu iš čia ištrūkti.

- Šiandien mus perkels į kalėjimą. Jau ilgai užsibuvome komisariate. - perspėjo Leo.

Linktelėjau, per daug to nesureikšmindamas. Vis tiek nebus kam manęs lankyti ar su kuo atsisveikinti. Net neįsivaizduoju kas dedasi už šio pastato sienų.

- Kodėl man atrodo, kad neturi artimųjų ar draugų? - susiraukė vaikinas.

Neatsakiau į šį jo klausimą. Vis dar bandžiau suvokti nuo ko visa tai prasidėjo, kaipgi atsidūriau tokioje vietoje. Tačiau visi atsakymai sukosi ties vienu žodžiu - Nicole.

- Žinai, tavo paties saugumui, norėčiau žinoti ką nusprendei dėl mano pagalbos. - vėl prabilo.

- Gerai. - tariau nepagalvojęs.

Ir nespėjau nieko daugiau pasakyti, nes pas mus atėjo pareigūnai. Spėju, dabar laikas, kai mus perkels į kalėjimą.

Palaukiau kol man uždės antrankius. Net neketinau priešintis, vis tiek tai būtų beprasmiška. O ir Mila sakė neprisidaryti bėdų jei noriu išeiti anksčiau.

Mane atskyrė nuo tamsiaplaukio ir pagaliau išvedė į lauką. Šiek tiek susiraukiau, kai mane apakino ryški saulės šviesa. Mačiau žmonių minią tolumoje. Buvau labai nustebintas, kai išgirdau savo vardą, taigi ėmiau dairytis aplinkui.

- Palaukit. - išgirdau merginos balsą.

Apsisukęs išvydau Milą. Kas atsitiko?

Kai pareigūnas vedęs mane sustojo, pastebėjau pro šalį vedamą Leo, kuris taip pat sustojo netoliese.

- Kas vyksta? - susiraukiau, žiūrėdamas į Milą.

- Tau leista pasimatyti su tavo mergina, kol dar nesi išvežtas. - pasakė ji.

Sutrikau ir norėjau pasakyti, kad neturiu merginos, tačiau mano akys išvydo Nicole, kartu su Niall ir Kayla, kaip ir Claudia, kuri atėjo pas Leo.

Pareigūnas ir Mila kiek atsitraukė, leisdami mums pasikalbėti. Jie žinojo, kad aš niekur nebėgsiu, nes man tai nėra naudinga.

- Neturėtumėt čia būti. - tariau.

- Vis dar nesuprantu kas vyksta, tačiau ištrauksiu tave iš čia, H. - tarė Niall.

Akimis susižvalgiau su Nicole, kuri akivaizdžiai dar nieko nepaaiškino. Tiesa, juk tik mudu žinome kas iš tiesų įvyko.

Persimetėme dar keliais žodžiais ir Kayla su Niall atsitraukė, nes mūsų laikas baigėsi, tačiau Nicole kažkodėl nenorėjo taip lengvai manęs paleisti.

- Viskas bus gerai. Eik. - šyptelėjau.

Mergina staiga mane apsikabino, kas šiek tiek mane nustebino. Dar nespėjau prirasti prie tokių greitų jos judesių.

- Mums reikia pasikalbėti. - sušnabždėjo.

- Žinau. - tariau.

Ji atsitraukė ir pažvelgė į mane.

- Būk atsargus. - pakštelėjo man į skruostą.

Tuomet nuėjo prie Niall ir šviesiaplaukės. Prie manęs grįžo pareigūnas ir Mila, jie palydėjo iki automobilio, kuriame jau sėdėjo Leo.

- Padarysiu viską, ką galiu. - perspėjo Mila.

Linktelėjau. Tada užsidarė durys ir viskas, ką galėjau daryti, tai stebėti tolstančius žmones.

*

Po gana ilgos tylos ir trupučio miego, prasibudau ir pamačiau Leo, žiūrintį į mane, lyg laukiantį kada nubusiu.

- Kodėl nesakei, kad turi merginą? - susiraukė Leo.

- Nes neturiu. - tariau, žiūrėdamas į metalą ant rankų.

- Tai kas buvo toji tamsiaplaukė?

- Draugė. - tyliai tariau.

Automobilis pagaliau sustojo ir prasidėjo kalinių laipinimas. Netrukus prieš akis iškilo didžiulis ir niūrus pastatas. Iš karto supratau, kad man čia ne vieta ir greičiausiai gausiu galą.

Galiausiai mus įvedė vidun, ėjome ilgais ir painiais koridoriais, kuriuos dabar įsidėmėti būtų sunku. Kiekvienas kalinys gavo aprangą, kuri mus visus suvienodino, skyrėsi tik skaičius, pagal gimimo datą. Taigi, aš buvau 940201. Spėjau pamatyti ir Leo skaičių 910826, iš to supratau, kad jis už mane kiek vyresnis.

Kai viskas buvo sutvarkyta, mus nuvedė į kameras, kurias turėjome su kažkuo dalintis. Kai įžengiau į savo kamerą ir man nuėmė antrankius, pamaniau, kad būsiu vienas, tačiau netrukus išgirdau balsą už savęs.

- Nejau galvojai, kad pabėgsi nuo manęs? - nusijuokė Leo.

- Tikriausiai gerai, kad čia esi tu. - atsidusau.

- Tiesa, nes žmonės esantys čia, nėra labai draugiški, ypač naujokams. Tad geriau pasisaugok. - įspėjo.

- Žinoma. - linktelėjau.

- Beje, viršus mano. - užlipo viršun ir atsigulė.

- Aš nieko prieš. - nusijuokiau.

- Žinai, lauke jau tamsu, tad pats metas miegoti. - pasivertė ant šono.

- Labanaktis. - tariau ir atsiguliau ant savo gulto.

Stebėjau šešėlius už grotų. Mat faras atvedęs mus į kamerą, užrakino jas, spėju, dėl to, kad niekas nebandytų pabėgti. Tikriausiai ryte ir dienos metu visos kameros būna atrakintos.

Nuvijau visas mintis šalin ir užmerkiau akis. Tai padaręs supratau, kad jau kelias dienas nebesapnavau košmarų apie Mi. Įdomu, kas pasikeitė?

Žinau, dalis nuobodi, bet vis tiek lauksiu jūsų nuomonių & votes.

-Nessa