20 dalis

Kitą rytą išgirdau triukšmą, kuris mane pažadino. Žinoma, vakar buvau apklaustas daugybę kartų, tačiau visada likau prie tų pačių parodymų.

Pareigūnai atrakino vienutės grotas, už kurių buvo Nicole. Aš priėjau prie saviškių ir rankomis suėmiau strypus, iš dalies nujausdmas kas vyksta.

Nicole sutrikusi žiūrėjo į farus. Ji visiškai nesuprato kas darosi. Tuomet jos akys sutiko manasias.

- Galite eiti, jūs laisva. - pasakė pareigūnas.

Mergina žvelgė į mane nesuprantamu žvilgsniu. Tiesa, juk turėjau būti paleistas aš, o ne ji.

- Ar galiu trumpai pasikalbėti su Harry Styles? - ji paprašė faro.

Šis linktelėjo ir atsitraukė, palikdamas mus dviese bei įspėdamas, kad neturime daug laiko.

- Harry, ką tu padarei? - ji kreipėsi į mane.

- Tai ką, privalėjau. - sušnabždėjau.

Nicole uždėjo savo rankas ant mano rankų ir žvelgė man į akis.

- Juk tave ilgam pasodins. - jos akyse pasirodė ašaros.

- Ei, neverk. - kiek šyptelėjau, ant jos skruosto uždėdamas delną ir nykščiu nubraukdamas riedančią ašarą.

Tuomet ji priglaudė savo delną prie mano rankos. Negalėjau net numanyti kas dabar dėjosi jos mintyse.

- Negali taip elgtis. - sukuždėjo.

- Nenoriu, kad būtum čia, kai nieko nepadarei. Kayla ir Niall pasirūpins tavimi. - paglosčiau jos skruostą.

- Harry... - tylus žodis paliko jos lūpas, kai ji užsimerkė ir leido kelioms ašaroms nuriedėti jos skruostais.

Netrukus ji atmerkė akis ir priartėjusi prie grotų, pasiekė mano lūpas savosiomis.

- Ačiū. - sušnabždėjo man prie lūpų.

- Ne. - papurčiau galvą. - Ačiū tau, Nicole. - sukuždėjau.

Spėjau pamatyti sutrikimą jos akyse, kai grįžo pareigūnas, kuris ją išleido.

- Panele, jūsų laikas baigėsi. - įspėjo.

- Bet... - ji aiškiai norėjo paklausti kodėl pasakiau būtent tai.

- Turite išeiti. - faras dar kartą ją perspėjo.

Tik šyptelėjau, kai ji galiausiai išėjo kartu su pareigūnu ir mūsų akių kontaktas nutrūko.

Atsidusau ir prisėdau ant kietos lovos. Nežinau net kokie jausmai mane užplūdę... Lyg nerimas susimaišęs su baime. Negalėjau nė įsivaizduoti kas manęs laukia.

*

Per pietus mane vėl apklausė. Vieną akimirką atrodė, kad susimausiu ir padarysiu klaidą, mat mane užplūdo noras susirasti Nicole ir išsklaidyti tą buvusį sumišimą jos akyse. Tačiau supratau, kad taip padarydamas galiu pastūmėti ją kalėjimo link.

Grįžęs į kamerą, radau čia kažkokį vaikiną. Jis nekreipė į mane dėmesio, kaip ir aš į jį, tačiau tai niekada netrunka ilgai...

- Už ką čia atsidūrei? - paklausė pirmasis.

Pakėliau akis į jį ir susiraukiau. Ar galiu juo pasitikėti? O gal turėčiau sugalvoti kaip išsisukti?

- Rodos netyčia užmušiau žmogų, nors manau, kad jis liko gyvas ir tiesiog pabėgo bei gerai pasislėpė. - tariau tai, kas sukosi mano galvoje.

- Hm... Aš patekau čia už vagystę. Kadangi čia ne pirmas kartas, man tikriausiai paskirs metus ar daugiau. - trūktelėjo pečiais lyg jam tai net nerūpėtų.

- Jau buvai teistas? - smalsavau.

- Kelis kartus. Tačiau nebuvo nieko blogo, tik smulkūs nusikaltimai. - nusijuokė.

- Ar man tik pasirodė, ar tau netgi patinka ši situacija? - susiraukiau.

- Nebijau kalėjimo, jei tai nori žinoti. Visi žino kas esu, kaip ir tai, kad manęs geriau neužkabinti. - pažvelgė pro grotas.

- Tik neįsižeisk, bet tu neatrodai vienas iš tų, kurio reikėtų bijoti. - nelinksmai nusijuokiau.

- Žinoma, štai kodėl taip lengva suklysti. Turiu džentelmeno išvaizdą, tačiau net ir tokie vaikinai gali būti bauginantys. - atsisuko į mane. - Beje, aš Leo.

- Harry. - tariau.

Jis linktelėjo ir vėl žvelgė į grotas.

- Kodėl ten žiūri? - susiraukiau.

- Kai ko laukiu. - trumpai atsakė.

- Ko? - sutrikau.

- Savo merginos, spėju. - pažiūrėjo į mane lyg į idiotą.

- O taip, žinoma. - nusisukau.

- Neturi manęs bijoti. Manau tau pravers mano pagalba kalėjime. - nusijuokė.

Tik linktelėjau. Tuomet kitapus grotų pasirodė žavi raudonplaukė, ji žvilgtelėjo į mane, o tada visą dėmesį skyrė Leo.

- Kaip sugebėjai įkliūti? - paklausė ši.

Vaikinas atsistojo ir priėjo arčiau grotų, raudonplaukė pasilenkė arčiau jo, jį pabučiuodama. Kai jie atsitraukė, Leo pažvelgė į mane.

- Širdele, susipažink su naujuoju mūsų draugu Harry. - mostelėjo ranka.

Kiek sutrikau. Kas per velnias?

- Ir vėl? Kodėl tavo draugai visi tik iš kalėjimo? - susiraukė mergina.

- Claudia, šis vaikinukas nėra nusikaltėlis. Nejau nepastebi? - jie abu žiūrėjo į mane.

- Nenoriu kištis, bet aš esu čia, todėl prašau, nekalbėkit apie mane. - susiraukiau.

- Tu teisus, jis kitoks. - staiga tarė Claudia, kai jos žalios akys vis dar žiūrėjo į mane.

- Aš nesuprantu, kas dedasi? - pakilau iš vietos.

- Užteko vos kelių žodžių, kad suprasčiau jog nesi nusikaltėlis. Ir aš nemėgtu, kai kalėjime sėdi niekuo dėti asmenys. Taigi, siūlau tau savo pagalbą. - tarė Leo.

- Patikėk, jei ją priimsi, išeisi iš čia žymiai greičiau. - įspėjo Claudia.

- Man siūlė pagalba ir kai kas kitas. - prisiminiau.

- Kas? - susiraukė tamsiaplaukis.

- Tardytoja.

- Mila? - nusijuokė vaikinas. - Velnias, o tu tikrai kažkuo ypatingas.

Nusprendžiau nutylėti apie Michele, kaip ir apie Nicole. Vis dar nežinau ar galiu pasitikėti Leo, ar jo mergina Claudia. Tačiau giliai viduje kažkoks keistas jausmas sako man priimti jo pasiūlymą... Tad ką turėčiau daryti?

Ar Harry turėtų pasitikėti Leo? Ar jis iš tiesų nori jam padėti?

Nuomonių & votes.

-Nessa