6 dalis

- Ar gali palaukti kol susiruošiu? - mergina šyptelėjo pažvelgusi į mane.

Linktelėjau, taip pat nusišypsodamas. Palikau ją kambaryje vieną, laukiau jos koridoriuje.

Po kelių minučių Michelle pasirodė ir velniškai mane nustebino. Turiu omenyje, aš buvau pakerėtas jos grožio.

- Ar viskas gerai? - nuosijuokė ji.

- Taip, tiesiog tu tokia nuostabi. - leidau savo akims ją nužvelgti.

Mergina sukikeno ir švelniai nuraudo.

- Eime? - kilstelėjo antakį.

- Žinoma. - šyptelėjau ir paėmiau ją už rankos.

Mums priėjus mano automobilį, atidariau keleivio dureles. Tačiau Michelle atsisuko į mane ir sujungė mūsų lūpas. Nedvejojau nei sekundės atsakydamas į jos bučinį.

- Myliu tave, Harry. - sušnabždėjo atsitraukusi, kai pritrūkome oro.

- Myliu tave labiau, Mi. - pakštelėjau jai į lūpas.

- Tu pavadinai mane Mi. Tai miela. - šypsojosi.

- Žinau. - stebėjau jos kerinčias akis.

- Gerai, o dabar paskubėkime. Nenoriu versti Adriana laukti per jos gimtadienį. - įsėdo į automobilį.

Tik linktelėjau ir uždariau jos dureles, nužingsniavau į savo pusę...

Šoktelėjau, kai prieš akis vėl iškilo avarijos vaizdas. Sumautas košmaras. Ar kada nors tai baigsis?

Atsidusau ir ranka perbraukiau per plaukus. Apsidairiau.

- Mėšlas... - sumurmėjau.

Pakilau iš vietos, bet tuoj pat grįžau atgal. Pajutau skausmą ties šonkauliais. Kas per velnias?

Netrukus kambaryje pasirodė Nicole. Vis dar kiek sutrikęs, pakėliau akis į ją.

- Kaip jautiesi? - paklausė prikąsdama lūpą.

Velnias, ar man tik atrodo, ar ji jaučiasi dėl kažko kalta?

- Sumautai. - susiraukiau. - Kas vakar nutiko? Kodėl likau pas tave?

Man kilo daug klausimų, tačiau taip pat abejojau ar tikrai noriu žinoti atsakymus į juos.

- Na, čia atėjo mano vaikinas Ryan. Kai jis pamatė tave, aš ir jis susipykome, nes Ryan pamanė, kad jį apgaudinėju, tuomet judu susimušėte. - stengėsi viską paaiškinti.

- Palauk, tu turi vaikiną? - sutrikau.

- Turėjau. - atsiduso. - Vakar išspyriau jį lauk.

- Mėšlas... Atsiprašau, neturėjau visko sugadinti. Esu idiotas. Aš ištaisysiu tai, aš-

- Harry, liaukis! - Nicole pertraukė mane.

Pažvelgiau į ją, ji taip pat žiūrėjo į mane. Vėl atsiduso.

- Ryan buvo girtas, o tu tik gynei mane. Tai aš atsiprašau, kad per mane tave sumušė. - nudelbė akis į grindis.

Velnias, šiai merginai tikrai nesiseka... Ar sugebėsiu jai padėti tiek kiek reikės?

- Klausyk, viskas gerai, žaizdos juk užgyja. Be to, randai vaikinus puošia. - pajuokavau.

Mergina nusijuokė ir pakėlė akis į mane.

- Ryan tikriausiai smarkiai tau trenkė... Galbūt galiu kažkaip padėti? - paklausė.

- Na, jei turi ledo, tai dabar jis labai praverstų. - sukrizenau.

- Oh, žinoma. - linktelėjo ir nuėjo ieškoti ledo.

Po minutėlės mergina grįžo su maišeliu ledukų.

- Nežinau kur tu juos dėsi, taigi subėriau į maišelį. - trūktelėjo pečiais.

- Bus gerai. - šyptelėjau ir greitai atsikračiau savo marškinėlių.

Pakėliau akis į Nicole, kuri lyg sustingusi stebėjo mane. O velnias, tikriausiai pasielgiau kiek neapgalvotai...

Rudaplaukė lėtai atsisėdo šalia manęs ir pamažu pridėjo maišelį su ledukais prie sumuštos vietos ties šonkauliais, ten jau puikavosi neryški mėlynė. Kiek įsitempiau dėl pajausto šalčio ir pažvelgiau į tas rudas merginos akis.

Tik sekundei žvilgsnis nukrypo prie jos lūpų ir lėtai ėmiau lenktis prie jos, o ji atrodė, net pamiršo kaip kvėpuoti. Kai užmerkiau akis vos vos priliečiau jos lūpas savosiomis ir... Staiga atsitraukiau.

- Atleisk, aš negaliu. - sušnabždėjau.

Nicole laisva ranka užsikišo plaukų sruogą už ausies, bet nesugebėjo pažvelgti į mane. Ji stebėjo tik grindis. O aš... Aš žiūrėjau į jos ranką, kuri vis dar laikė maišelį su ledukais prie mano kūno.

Nejau ką tik viską sumoviau?