"Babydoll. Fuck Reality"

Lexi

Kiek supykau ant Zayn, kad mane uždarė. Tačiau vėliau viską supratau. Manau, jis taip pat suprato, kad klausiausi jo ir Louis. Vis dėlto, Z buvo teisus... Aš jau atleidau. Juk visi klystame.

Todėl daugiau nebelaukdama, atidariau duris. Ėmiau kikenti, kai Zayn susvirduliavo ir įgriuvo į kambarį.

- Po velnių, ar išprotėjai?! - sušuko.

Louis taip pat juokėsi, bet tuoj pat jo žvilgsnis užkliuva už manęs.

- Tai tu ta mergina? - tik tiek pasakė.

Sugebėjau tik šyptelėti. Tuomet padėjau Z atsistoti nuo grindų.

- Kodėl taip padarei? - jis atrodė supykęs.

- Nurimk, Malik. Metas tiesai. - pavarčiau akis.

- Nustok taip daryti, tai erzina. - sumurmėjo.

- Kas? Tavo pavardės tarimas ar akių vartymas? - prunkštelėjau.

Jis prisimerkė ir žiojosi kalbėti, bet Louis jį kumštelėjo.

- Liaukis, brolau, juk ji mergina. Negali ant jos pykti. - nusijuokė.

- Ačiū, Louis. - šyptelėjau.

- Uh, judu tikrai vieno kraujo. - pareiškė Zayn.

- Ką? - sutriko Louis.

- Zayn, tu rimtai? - dėbtelėjau į jį.

- Atleisk, mažyte, išsprūdo. - Z gūžtelėjo ir pasišalino į kambario gilumą.

- Zayn sako tiesą. Mes vieno kraujo, Louis. - greitai tariau.

- Kaip tai? Nesuprantu. Maniau, tu Brooks. - jis sumišo.

- Tai mano įtėvių pavardė. Aš buvau įvaikinta. - paaiškinau.

- Palauk... Tai tu ta pati mergaitė, kurią mama galvojo, kad prarado? - tarė.

- Kaip tai prarado? - pasimečiau.

- Aš taip pat šokiruotas. Čia per daug tiesos. - nusijuokė. - Mama man pasakojo, kad tave kažkas pavogė vos gimei. Nežinau ar tam tikslui, bet manau, kad dėl pinigų. Žinai, tuo metu turtingieji už kūdikius paklodavo nemažas sumeles, juolabiau jei negalėdavo turėti vaikų.

- Dieve mano... Juk tai siaubinga. Nejau Brooks'ų šeima buvo viena iš tokių? - stebėjausi.

- Ar pameni kokius nors jų vaikus?

- Ne, aš buvau vienintelė.

- Vadinasi, aš neklydau. Dievaži, tu mano mažoji sesutė! O aš tiek pridirbau...

- Viskas atleista, Boo. - šyptelėjau.

- Boo?

- Nepatinka?

- Ne, aš nieko prieš, tai skamba visai mielai.

Mano veidą papuošė plati šypsena. Kaip gera turėti tikrą šeimą.

Louis netikėtai mane apkabino.

- Tikrai atsiprašau už viską. - sukuždėjo.

- Boo, tau jau atleista. Nebeatsiprašinėk. - taip pat jį apkabinau.

Atsitraukėme ir Louis pastebėjo Z kambaryje besišypsantį ir stebintį mus.

- Klausyk, Malik, net nebandyk jos įskaudinti. - pagrūmojo pirštu.

Nusijuokiau, o Zayn atėjęs apkabino mane iš nugaros.

- Nemanau, kad kažkaip įskaudinsiu šią princesę. - pakštelėjo man į skruostą.

Nuraudau. Dievaži, čia per daug meilumo!

- Vyručiai, man metas grįžti į savo numerį, nes ne taip kaip jūsų, manęs dar laukia darbas. - prasitariau.

- Tu dirbi savaitgalį? - Boo atvipo žandikaulis.

- Kol kas tai priklauso nuo mažų užsakymų, kaip šiandien. Tikiuosi, kad tai peraugs ir į didesnius koncertus. - šyptelėjau.

- Dainuoji? Atrodo, mūsų giminė balsinga! Jau įsivaizduoju kokie talentingi gims judviejų vaikai. - sukrizeno.

- Louis! - šūktelėjome abu su Zayn.

- Ei, juk ne kiekvieną dieną pasitaiko proga sulaukti sesers ir geriausio draugo vaikų. - gynėsi.

- Nusišneki, brolau. - nusijuokė Z.

- Žinau. - dirbtinai nuliūdo Boo.

- Gerai, judu du meilučiai, aš išeinu. - atsitraukiau nuo Zayn ir ketinau eiti.

Tačiau juodukas mane sulaikė už rankos ir prisitraukęs apdovanojo bučiniu.

- Kas tai buvo? - sutrikau.

- Atsisveikinimas. - mirktelėjo.

Nusijuokiau, pakštelėjau Louis į skruostą ir tuomet pasišalinau. Laukė daug darbo...

Po trumpo koncerto žingsniavau tiesiai į savo viešbučio kambarį. Atrodo, man nederėjo to daryti...

- Na, ką gi mes čia turime? - balsas nuaidėjo per kambarį.

Nejučiomis įsitempiau. Tai bent staigmena...