"Babydoll. Fuck Reality"

Zayn

Nubudau dėl šiltų bučinių ant veido. Apsidairiau ir pastebėjau, kad jau rytas, o aš gulėjau savo lovoje. Žinoma, viešbutyje, tačiau ne vienas. Su Lexi. Ar aš sapnuoju?

- Labas rytas. - šypsojosi ji.

- Labas. - lėtai tariau.

- Kaip miegojai? - paklausė.

- Um... gerai? - klausiamai tariau.

Ji sukikeno. Ir aš nejučiomis šyptelėjau, prisimindamas kelias akimirkas iš vakar.

- Ar mudu... Na... - užstrigau.

Velnias... Pirmą kartą užsikirtau kalbėdamas ta tema.

- Tu buvai švelnus. - ji pakštelėjo man į lūpas.

- Tu mane nuraminai... - prisiminiau.

Ji šyptelėjo.

- Kas vakar nutiko? - švelniai paklausė.

Prisiminimai grįžo su trenksmu. Mano nuotaika staiga pasikeitė. Iš sutrikimo ji tapo beveik baime...

- Zayn? Ar nori apie tai kalbėti? Išsikalbėjus tau palengvės. - Lexi mane paragino.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Linktelėjau pritardamas blondinukei. Ji teisi, aš privalau išsikalbėti. Tačiau aš jaučiausi kaltas... Dėl visko.

Kiek pasimuisčiau lovoje ir pusiau gulėdamas, pusiau sėdėdamas atsirėmiau į lovos galvugalį. Negalėjau žiūrėti į Lexi, kai tai sakysiu, todėl tiesiog bukai spoksojau į sieną.

- Aš kaltas dėl to kas įvyko. - prabilau.

- Dėl ko? - Lexi laukė tikslaus atsakymo.

- Man skambino Pezz draugė. Aš ją aprėkiau, nes netikėjau tuo ką ji sakė. Nemaniau, kad tai tiesa, bet tikriausiai klydau... Vėliau tai suvokiau.

- Kas iš tikro įvyko, Zayn?

- Perrie... - stipriai užsimerkiau. - Jos nebėra.

- Ką?

- Ji nusižudė. Bent jau taip įtariama.

- Kodėl kaltini save? - tyliai paklausė.

- Ji laukėsi ir jos draugė tvirtino, kad vaikas buvo mano, o viena jo auginti Perrie nenorėjo...

Lexi tylėjo, todėl atsisukau į ją. Ji sėdėjo kiek šokiruota.

- Klausyk, apie tai aš net nežinojau. Pezz išvažiavo po to, kai išvykai ir tu.

- Aš neprašiau, kad teisintumeisi, Zayn. Tai ne tavo kaltė. Pamiršk tai. Galbūt ji netgi tau melavo. - Lexi spoksojo į langą tuščiu žvilgsniu.

Paėmiau jos ranką ir ji atsisuko į mane.

- Atleisk. Tiesiog nenoriu, kad vėl dingtum. - sušnabždėjau.

- Aš niekur nedingsiu.

Jos žvilgsnis pasikeitė. Tapo švelnesnis. Ir ji nusišypsojo pusę lūpų. Lexi pasilenkė prie manęs ir trumpam sulietė mūsų lūpas.

Tuomet pasigirdo beldimas į duris. Abu kiek šoktelėjome. Aš pakilau iš lovos ir greitai užsitraukiau džinsus. Nuėjau prie durų ir jas pravėriau.

- Labas rytas! - nuotaikingai šūktelėjo Louis.

Sutrikęs pažvelgiau į jį. Kiek dabar valandų? Ir kodėl būtent jis čia?

- Um... Ką tu čia veiki? - paklausiau.

- Jei užmiršai, tai mes turime darbą.

Trumpai pagalvojau.

- Velnias! Kodėl nepažadinot manęs anksčiau?! - šūktelėjau.

- Nusiramink, vyruti. - Louis patapšnojo man per petį.

Skersai į jį pasižiūrėjau.

- Atleisk dėl vakar, pasikarščiavau. - trūktelėjo pečiais.

- Žinoma. Jau įpratau prie to. - pavarčiau akis.

Louis šyptelėjo.

- Beje, šiandien šeštadienis. - nusijuokė pasitraukdamas nuo durų.

- Louis! Aš tave nudėsiu! - surikau ir išbėgau paskui jį.

Kelias minutes vyko gaudynės. Tommo greitas, bet vis dėlto aš sugebėjau jį parversti ir ėmiau kutenti.

- Ei, liaukis! - krykštavo.

Nustojau jį kutenti, o tuomet sugavau jo žvilgsnį už savęs. Nusekiau jo žvilgsnį. Mėšlas!

- Kas ta blondinė sliūkinanti iš tavo kambario? - Louis pakilnojo antakius.

- Ji tik draugė. - gyniausi ir pasitraukiau nuo jo.

- Imsiu ir patikėsiu, kazanova. - nusijuokė.

Po galais, kad tik ji neatsisuktų... Mano laimei, ji grįžo į kambarį lyg kažką pamiršusi. Velnias, turėčiau ten atsidurti greičiau nei smalsuolis Tommo. Todėl vos ne bėgte nulėkiau prie durų ir vos kaktomuša nesusidūriau su Lexi. Tačiau jai nespėjus išeiti, užtrenkiau duris jai prieš nosį. Išgirdau tik savo vardą iš jos lūpų. Tuomet Louis pasirodė prie manęs.

- Tai nerodysi kokią lėlytę parsitempei šįkart? - nusijuokė jis.

Prisiminęs, kad Lexi čia pat už durų, kiek supanikuoju. Louis krečia man šunybes.

- Aš jau seniai nesivedžioju merginų, pameni? - tariau.

- Oh, tik nereikia. Nors mes ir nematome, tai nereiškia, kad negirdime. - sukrizeno.

Išpūčiau akis ir delnu nestipriai trenkiau sau per kaktą. Louis, tu idiotas!

- Nieko panašaus! Šita mergina pirmoji po Lexi. - prasitariau.

- Dar ją prisimeni? - pagaliau Louis mintys nukrypo kitur.

- Niekada ir nepamiršiu. Juk žinai tai.

Tommo giliai atsiduso.

- Gerai, pasakysiu tau atvirai. Ji man niekada nepatiko...

- Louis. - tariau prisimindamas, kad Lexi gali klausytis.

- Nepertraukinėk manęs! - sušuko, bet po to nusijuokė.

Pavarčiau akis.

- Tačiau aš matau, kad ji tau rūpi. Taip pat nesu aklas, kad nematyčiau kaip į ją žiūrėdavai. Vyruti, tu įsimylėjęs ją iki ausų! Ir žinai, aš atsiprašau. Buvau neteisus. Ji puiki mergina. Norėčiau, kad ji sugebėtų man kada nors atleisti už tai ko jai pridirbau...

Susiraukiau.

- Tebūnie tai ir lieka praeityje.

- Žinai, tikiu, kad ji tau jau atleido. - prasitariau.