1.23

(Daina: Harry Styles - Don't Let Me Go (Rain version))

Zayn

- Aš tave myliu, Lexi. - tariau.

- Ką? - sutriko.

- Aš tave myliu, Lexi. Žinau, kad iš manęs tai skamba neįtikėtinai ir tai beprotiška, bet aš tai supratau tada kai Perrie mane pabučiavo. Su ja aš nieko nejaučiau, priešingu atveju nei su tavimi. - pasakiau.

Lexi tylėjo. Ji galvojo ką atsakyti arba nežinojo ką turėtų pasakyti.

- Tiesiog pasakyk, kad jauti man tą patį. - pažiūrėjau į jos akis.

Ji nusuko akis į šoną.

- Aš nežinau, Zayn... Tai per greitai. Juk mes dar visai nepažįstami. - pasakė.

- Ar tai trukdo? Perrie ir aš tapom pora visai vienas kito nepažinodami. Mes netgi nekentėm vienas kito, bet taip jau nutiko, kad tapom pora. - tariau.

- Tu lygini mane su Perrie? Tu bent supranti ką dabar darai, Zayn? - kiek piktai pareiškė.

Pripažinsiu, pasakiau tai visai nepagalvojęs, kad galiu įžeisti Lexi.

Ji atsitraukė nuo manęs ir ėmė rengtis savo drabužius, kaip ir aš.

- Liaukis, Lexi, aš pasakiau tai netyčia. - bandžiau pasiteisinti.

- Man nerūpi. - atkirto ir apsirengusi išlipo iš automobilio.

Velnias. Ji tokia įžeidi. Jai netgi nerūpi ir tai, kad lauke lyja.

Aš greitai apsirengiau ir taip pat išlipau laukan. Pasivijau Lexi ir sučiupau ją už riešo, atsukdamas jos kūną į save.

- Ir kur tu dabar eisi? - paklausiau žiūrėdamas į jos mėlynas akis.

Lietus ir vėl greitai sušlapino mūsų įkaitusius kūnus.

- Koks skirtumas, Zayn? Svarbu kuo toliau nuo tavęs! - ištraukė savo ranką.

Negalėjau jos paleisti, todėl greitai sugriebiau ją už liemens ir prispaudžiau jos kūną prie savojo. Jos delnai buvo atremti į mano krūtinę.

- Paleisk mane, Zayn. - ji bandė ištrūkti iš mano glėbio.

Tačiau aš tik stipriau ją apglėbiau. Mano dešinė ranka nukeliavo prie jos skruosto ir patraukė jos šlapius plaukus jai nuo veido. Ji kiek sutriko. Aš švelniai paglosčiau jos skruostą ir mano pirštai greitai nuslydo ant jos kaklo. Švelniai prisitraukiau jos veidą prie savojo ir sujungiau mūsų lūpas bučiniui.

Ji net nesistengė pasipriešinti ir jos rankos greitai apsivijo mano kaklą. Abu pratęsėm ir pagilinom bučinį. Tai buvo tobula akimirka, tačiau mes greitai atsitraukėm nugriaudėjus perkūnui. Tuomet abu nusijuokėm.

- Turėtume grįžti į automobilį, huh? - paklausiau suglausdamas mūsų kaktas.

- Aš atsiprašau, kad taip pasikarčiavau. - prikando savo apatinę lūpą.

Nusišypsojau ir pakštelėjau jai į lūpas.

- Aš neturėjau lygintis tavęs su Pezz. - tariau.

Ji nusišypsojo pusę lūpų ir kiek nuraudo kai aš supyniau mūsų rankų pirštus. Grįžom į automobilį. Pajudėjom keliu link vilos.

Staiga suvibravo mano mobilusis pranešdamas apie naują gautą žinutę. Atrakinau telefoną. Žinutė nuo Harry, atidariau ją. "Bro, net nesugalvok grįžti į vilą. Alexia įdavė tave farams už pasikesinimą į jos gyvybę."

- Po velnių! - nusikeikiau ir greitai apsukau automobilį.

- Kas nutiko? - Lexi net krūptelėjo.

- Ta kalė įdavė mane farams! - šūkavau.

- Nurimk, jie tavęs neras. - ji uždėjo savo delną ant mano kelėno.

Mano kūnas akimirksniu kiek atsipalaidavo. Kodėl tik ši lėlytė sugeba mane suvaldyti?

- O kas bus jei sugaus? Aš galiu sėsti, Lexi, ir tai bus ilgam. - pasakiau.

- Ką tu padarei? - ji švelniai glostė mano kelėną.

- Prašau, tik nepradėk manęs už tai nekęsti, bet Jim buvo ne pirmas mano nužudytas žmogus, Lexi. - atsidusau.

Ji atitraukė savo ranką nuo manęs. Kiek susinervinau.

- Kodėl žudei? - ji lėtai ištarė.

- Pirmąjį kartą aš gyniausi, o vėliau jie buvo man skolingi ir patikėk manim, jie nebuvo geri žmonės, Lexi. - atsakiau atvirai.

- O tu geras? Už ką jie tau buvo skolingi? - stebėjo mane.

- Aš nesu geras, dėl to ir sakiau, kad visai manęs nepažįsti. Tačiau jie buvo dar blogesni, Lexi. Jie pirko narkotikus ir duodavo jų net niekuo nekaltiems paaugliams. - sakiau tiesą.

- Tu meluoji. Tai negali būti tikra. - ji nenorėjo tuo tikėti.

- Tu netiki? Tuomet pažiūrėk į tai. - aš patraukiau savo marškinių rankoves.

Žinau, kad rizikavau, bet ji turėjo žinoti kas dedasi.

- Tu... Tu vienas iš jų? - jos balsas ėmė drebėti.

Dabar aš sustabdžiau automobilį šalikelėje. Atsisukau į pasimetusią Lexi ir delnais suėmiau jos veidą.

- Aš nesu toks, Lexi. Aš mečiau tai. Prašau, tikėk manimi. - tariau.

Ji patraukė mano rankas nuo savęs ir lėtai papurtė savo galvą.

- Kaip aš galiu tavimi tikėti? Tu narkomanas. - jos akyse kaupėsi ašaros.

- Lexi, prašau, nenusisuk nuo manęs. Tu vienintelė sugebi mane suvaldyti. Man reikia tavęs. - aš paėmiau jos ranką į savo delną.

Kita ranka nubraukiau jos ašaras.

- Aš tave myliu ir tu man reikalinga, Lexi. - žiūrėjau į jos akis.

Ji tylėjo ir tik stebėjo mano gilias, rudas akis.

- Paklausyk, aš buvau aštuoniolikos kai gavau ginklą, buvau įtrauktas į gaują ir tada prasidėjo visas tas mėšlas. Aš nužudžiau žmogų gindamasis, aš bijojau ir dėl to įklimpau į narkotikų liūną. Tačiau dabar viskas kitaip. Matei mano draugus? Būtent jie man padėjo vėl tapti žmogumi, o Eleanor buvo ta mergina, kuri padėjo man daugiausiai. Ji man kaip sesuo. Vėliau atsirado ir Perrie, bet ji tapo mano mergina tik dėl to, kad jos idiotas pusbrolis negalėtų manęs nudėti. - kalbėjau atvirai.

Pajutau kaip Lexi tvirčiau spustelėjo mano ranką.

- Aš tavimi tikiu, Zayn, tik visa tai atrodo taip siaubingai. Negaliu suprasti kaip tu tai iškentei. - pratarė ir sukūkčiojo ji.

Apkabinau ją ir pabučiavau jos viršugalvį. Nusišypsojau.

- Nesijaudink, aš šalia ir niekas negalės tau padaryti kažko panašaus, pažadu. - tariau.

Ji pakėlė savo akis į mane ir pabučiavo mane. Nesipriešinau tam. Žinau, kad bučiniai nuramina tiek ją, tiek mane.