1.24

(Daina: Ben Cocks - So Cold)

Zayn

Ji pakėlė savo akis į mane ir pabučiavo mane. Nesipriešinau tam. Žinau, kad bučiniai nuramina tiek ją, tiek mane.

Po visko važiavom į viešbutį, nes lauke jau temo, o mums reikėjo pastogės. Pasiekę viešbutį, greitai gavom kambarį su visais patogumais ir stengėmės kuo mažiau kažkam rodytis.

- Kas dabar bus? - paklausė Lexi gulėdama ant mano krūtinės.

- Ką turi omenyje? - kiek sutrikau.

- Ar ilgai reikės slapstytis? - pakėlė akis į mane.

Dabar supratau, kad ji negali likti su manimi. Tai per daug pavojinga.

- Nežinau. - atsakiau žvilgtelėdamas į jos akis.

- Ar kas nors ne taip? Tu atrodai dėl kažko sunerimęs. - tarė.

- Ne, viskas gerai, eime miegoti. - šyptelėjau ir pabučiavau ją į kaktą.

Ji patogiai padėjo savo galvą ant mano krūtinės ir aš tvirtai apglėbiau jos kūną. Kažkodėl jaučiau, kad tai bus paskutinis kartas kai laikau lėlytę savo glėbyje...

Ryte nubudau pirmiau nei Lexi, ji dar miegojo. Aš tyliai išlipau iš lovos, kad jos nepažadinčiau. Apsirengiau ir nuėjau į virtuvę, ėmiau ruošti pusryčius. Kai baigiau gaminti, išgirdau Lexi balsą miegamąjame.

- Zayn... Zayn?! - kiek garsiau šūktelėjo.

Aš greitai nulėkiau pas ją į kambarį.

- Kas atsitiko? - paklausiau būdamas prie jos.

Ji netikėtai mane apsikabino ir ėmė kūkčioti. Apkabinau ją taip pat ir glosčiau jos nugarą.

- Aš sapnavau, kad palikai mane. Kai pabudau tavęs nebebuvo šalia. - pratarė.

- Viskas gerai, aš su tavimi. Negalėčiau tavęs palikti, lėlyte. - nusišypsojau ir nuvaliau jos sudrėkusius skruostus.

- Tu ir nepalikai, tave suėmė. - pasakė.

Mano kūnu nubėgo šiurpas. Tai nėra geras ženklas.

Vos šyptelėjau ir pakilau nuo lovos, bet Lexi sulaikė mane už rankos.

- Kur tu eini? - paklausė.

- Nesijaudink, aš niekur neprapulsiu, tik atnešiu mūsų pusryčius. - nusišypsojau jai ir palikau ją kambaryje.

Įžengęs į virtuvę iš karto išsitraukiau savo telefoną. Sumaigiau žinutę Harry. "Sveikas, bro. Žinau nuskambės beprotiškai, bet pažadėk man, kad pasirūpinsi Lexi jei man kas atsitiks, gerai? Z."

Netrukus sulaukiau atsakymo. "Sveikas, Z. Juk jums viskas gerai, tiesa? Hazz."

Greitai jam atrašiau. "Taip, bet nujaučiu, kad neilgam. Tiesiog pažadėk, kad ja pasirūpinsi."

Po minutėlės sulaukiau jo atsakymo. "Gerai, pažadu, bet būkit atsargūs."

Atsidusau ir nieko nebeatrašiau, įsikišau telefoną atgal į kišenę ir grįžau pas Lexi su pusryčiais.

Mums pavalgius, Lexi nuėjo į dušą, o aš sėdėjau ant lovos ir mąsčiau ką daryti toliau.

Per tas kelias dienas taip suartėjau su blondinuke, ir mes abu pasikeitėm nuo tos dienos kai susipažinom. Aš ją įsimylėjau, bet vis dar negavau jos atsakymo. Tačiau kažkodėl jaučiu, kad ši diena man gali būti paskutinė, todėl nenoriu jos praleisti veltui. Noriu būti su Lexi.

Tyliai įėjau į vonios patalpą ir girdėjau kaip mano blondinukė kažką niūniuoja. Tyliai sukrizenau ir nusirengiau savo rūbus. Įėjau į dušo kabiną ir apkabinau lėlytę iš nugaros. Ji krūptelėjo.

- Zayn, ką tu čia darai? - sutriko kai atsisukusi pamatė mane.

- Taupau vandenį. - nusijuokiau ir atrėmiau ją į dušo kabinos sieną.

- O man atrodo, kad tu nori kažko kito. - pirštais perbraukė per mano krūtinę.

- Protinga lėlytė. - sukrizenau ir sujungiau mūsų lūpas.

Ji įvėlė savo pirštus į mano jau šlapius plaukus ir aš greitai užsikėliau jos lieknutį kūną ant savęs. Ji pakėlė galvą duodama man daugiau priėjimo prie jos kaklo. Švelniai sukandau jos odą ir ji sudejavo. Sukikenau.

- Tu žinai, man atrodo tai jau koks ketvirtas ar penktas kartas. - vėl sudejavo.

Prukštelėjau.

- Tu net skaičiuoji kiek kartų mylėjomės? - žvilgtelėjau į jos akis.

Ji nuraudo, o aš sukikenau.

- Nori tai patirti ir vėl? - paklausiau.

Ji linktelėjo.

- Aš noriu jausti tave, tavo meilę ir noriu būti tavo, Zayn. - sušnabždėjo.

Prikandau lūpą ir nužvelgiau jos kūną. Pabučiavau ją ir kartu įėjau į ją. Ji sudejavo ir vėl. Abu mėgavomės šia akimirka...

Po "dušo" išsiregistravom iš viešbučio. Išėjom laukan susikabinę už rankų. Pripažinsiu, mes atrodėm kaip įsimylėjėlių porelė. Šypsojomės žiūrėdami vienas į kitą, tačiau tuomet viskas sugriuvo...

Mano širdis ėmė plakti smarkiau ir aš paleidau blondinukės ranką. Farai tikrino mūsų automobilį. Daugiau nebėra kur bėgti. Lexi taip pat juos pamatė ir greitai atsistojo priešais mane, taip bent šiek tiek mane užstodama.

- Ne, Zayn, prašau, tik ne dabar. - ji žiūrėjo man į akis.

Delnais suėmiau jos veidą ir priglaudžiau savo lūpas prie jos lūpų. Jaučiau kaip ašaros rieda jos skruostais. Atsitraukiau. Nusišypsojau nubraukdamas jos ašaras.

- Viskas bus gerai. Privalai būti stipri. Bėk, Lexi. Aš nebegaliu daugiau slapstytis. - tariau.

- Ne, tu negali manęs palikti, prašau. - ji verkė.

Negalėjau žiūrėti į ją tokią palūžusę. Tai drąskė mane iš vidaus. Stipriai užsimerkiau ir sugriebiau jos ranką.

- Dėl tavęs galiu bent pabandyti. - tariau ir ėmiau bėgti kartu su ja, taip greitai išsiduodamas farams.

- John, žiūrėk, ten Malik! - girdėjau balsą už savęs.

- Malik, stok! - šaukė John.

Bėgau greičiau, Lexi taip pat neatsiliko. Aš jaučiau, kad tai bus pabaiga ir aš sustingau kai išgirdau šūvį. Suklupau ant žemės, o Lexi atsisuko į mane. Man peršovė koją ir man velniškai skaudėjo.

- Zayn! - ji suklykė.

- Lexi, bėk, prašau tavęs. - paglosčiau jos skruostą.

- Neprašyk, nepaliksiu tavęs, nes myliu tave! Po velnių, aš tave myliu, Zayn Malik! - mūsų lūpos vėl susilietė.

Buvau šokiruotas. Ji prisipažino, kad mane myli kaip ir aš ją. Ir dabar aš suprantu, kad ji privalo išeiti. Negaliu jos įtraukti į tą duobę, kurioje esu aš. Atsitraukiau.

- Būtent todėl turi bėgti, Lexi. Man laikas pasiduoti, bet aš grįšiu pas tave, pažadu. Prašau, turi manimi pasitikėti. - pakštelėjau į jos lūpas.

- Ne ne ne, aš nepaliksiu tavęs! Paimk mane kaip įkaitę ar dar kažką sugalvok. - ji spyriojosi.

- Atleisk man, Lexi, bet aš negaliu to padaryti. - papurčiau galvą.

Tuomet prie mūsų prisistatė farai. Vienas jų sugriebė Lexi ir atitraukė ją nuo manęs.

- Taigi, pagaliau Malik įkliuvo ir dar turi bendrininke. - pasakė John.

- Paleiskit mane! - muistėsi Lexi.

Pažvelgiau į Lexi. Mūsų akys susitiko ir ji papurtė galvą, suvokusi ką aš dabar padarysiu. Bent jau sugebėjau be žodžiu jai pasakyti atsiprašau.

- Aš jos net nepažįstu. - tariau kai John padėjo man pakilti nuo žemės.

- Tikrai? - nustebo.

- Ji tiesiog praeivė norėjusi padėti sužeistam žmogui. - atsakiau.

- Oh... Paleisk ją, tegul eina sau. - pamojo ranka kolegai.

Faras paleido Lexi ir ji žiūrėjo į mane sutrikusi. Ji negalėjo patikėti, kad aš ką tik savu būdu ją išgelbėjau.

Faktas, kad ji būtų sėdusi kartu su manimi, nes ji būtų laikoma mano sąjungininke.

Tai buvo paskutinis kartas kai matėm vienas kitą, nes tuomet mane išvežė į areštinę...