Išgirdau skambant melodiją. Apsidairiau ir supratau, kad tai Zayn mobilusis.

- Zayn, tavo telefonas skamba! - sušukau.

- Atsiliepk, aš dabar negaliu! - atrėkė jis iš kito namų galo.

Pavarčiau akis ir paėmusi į rankas telefoną nuspaudžiau žalią ragelį, pridėjau telefoną prie ausies.

- Taip? - atsiliepiau.

- Malik... Palauk, o kas čia kalba? - tai buvo merginos balsas.

- Aš norėčiau paklausti to paties. - atkirtau.

- Aš Bri Meison. - atsakė mergina.

Patraukiau telefoną nuo ausies ir žvilgtelėjau į ekraną. Numeris buvo neįvardintas. 'Ar tu sumautai tyčiojiesi iš manęs?' tyliai sumurmėjau.

- Alio? - pasigirdo balsas iš telefono.

Pridėjau jį prie ausies.

- Ko tau reikia? - piktai tariau.

- Tik nesakyk, kad tu ta kalė Dia? - pašaipiai tarė.

- Žinai ką? Pasakysiu tau tiesiai šviesiai - užsikrušk! - atkirtau.

- Klausyk tu, kale, nustok su manimi šitaip kalbėti arba aš...

- Arba ką? - pertraukiau ją. - Pasakysi broliukui? Manai aš jo labai bijau?

- O turėtum. Tiek to, pasakyk Malik, kad vyks lenktynės ten kur ir praeitą kartą. - suirzusi pasakė.

- Šaunu, viso. - padėjau ragelį nespėjus jai ištarti nei žodžio daugiau.

Nežinau būtent dėl ko, bet jaučiausi tokia pikta, kad galėčiau kam nors išmalti snukį.

Atsisėdau ant kėdės, padėjau Zayn telefoną ant stalo ir pirštais barbenau į stalviršį. Visiškai nežinojau kaip turėčiau elgtis. Jei Bri skambino Zayn, vadinasi jie bendrauja. Ir būtent čia pasirodo mano kvailas pavydas, nors tarp manęs ir Zayn nieko nėra. Tada kodėl aš jaučiuosi taip sumautai?

Zayn grįžo į kambarį.

- Kas skambino? - paklausė jis paimdamas telefoną ir žvilgtelėdamas į ekraną.

Aš tylėjau ir nesakiau nei žodžio, tuomet jo burna šiek tiek prasivėrė.

- Oh. - teištarė jis.

Atsistojau nuo kėdės ir norėjau praeiti pro Zayn, bet jis neleido man to padaryti.

- Dia, aš galiu tai paaiškinti, juk matau, kad tu supykai dėl šito, tiesa? - žiūrėjo į mane.

- Liaukis, Zayn, kodėl turėčiau pykti? Tai ne mano reikalas, pasitrauk. - pastūmiau jį į šoną ir praėjau pro jį.

- Dia, palauk. - sugriebė mano ranką.

Greitai ją ištraukiau.

- Manau, tau jau metas eiti, Zayn. - pasakiau.

Jis nutilo. Tikriausiai suprato, kad nieko nepakeis.

Lipau laiptais, bet tada akimirkai sustojau.

- Beje, ji sakė, kad vyks lenktynės ten kur ir buvo. - pasakiau ir užlipau viršun.

Po dešimt minučių išgirdau kaip užsitrenkė durys. Atsistojau nuo lovos ir pažvelgiau pro langą. Ne, Zayn nenuėjo namo. Kaip ir maniau, jis užsėdo ant savo motociklo ir kažkur išvažiavo. Atsidusau ir grįžau į vietą ant lovos. Žiūrėjau į staliuką prie sienos. Susiraukiau. Ant jo buvo kažkas padėta. Pakilau iš vietos ir priėjau prie staliuko. Lapelis su mano vardu? Paėmiau jį į rankas ir ėmiau skaityti.

"Diana,

žinau, tu manęs nekenti, bet aš tave myliu. Žinok, kad aš tavęs niekada nepaliksiu. Myliu tave.

Mike."

Šiurpas nuėjo mano kūnu. Kaip jis čia pateko?! Apsidairiau kambaryje. Lengviau atsidusau įsitikinusi, kad tikrai esu viena. Nejau Mike čia buvo? Kas per kvailas klausimas? Aišku, kad buvo, bet kaip įėjo? Nejau įlipo per balkoną?

Suplėšiau lapelį ir išmečiau į šiukšlinę. Negaliu ilgiau čia būti, man reikia prasiblaškyti.

Greitai apsirengiau ir išėjau laukan. Ėjau visiškai be tikslo, todėl pasitikėjau savo kojomis, ėjau ten kur jos mane nešė. Šiek tiek nustebau, kai atsiradau prie klubo, bet matyt būtent šito man ir reikėjo. Užėjau vidun. Niekas į mane neatkreipė jokio dėmesio, nes visi buvo įsijautę į muzikos ritmą ir per daug apsvaigę, kad kažką pastebėtų. Prisėdau prie baro.

- Vieną tekilos. - pasakiau barmenui.

Jis linktelėjo ir po minutėlės gavau savo užsakymą. Greitai jį išgėriau. Susiraukiau, mat skystis degino mano gerklę. Pakilau nuo kėdės ir apsisukau, alkūnėmis atsirėmiau į barą ir stebėjau šokančius žmones.

- Nori pašokti? - išgirdau balsą šalia savęs.

Pasukau galvą į šoną ir mano akys susidūrė su žaliomis akimis. Vaikinas atrodė gana išvaizdus.

- Tu čia man siūlai? - pasitikslinau.

Jis šyptelėjo linktelėdamas.

- Kodėl turėčiau šokti su nepažįstamuoju? - paklausiau.

Vaikinas nusijuokė ir ištiesė man ranką.

- Aš Harry, Harry Styles. - šyptelėjo.

- Šaunu. - linktelėjau ir nusisukau.

Po minutėlės pajutau rankas ant savo liemens ir tai kaip esu vedama į šokių aikštelės vidurį.

- Ei, ką tu darai?! - patraukiau jo rankas nuo savęs.

- Neturėtum vaidinti tokios nepasiekiamos. - šyptelėjo tas Harry.

Nužvelgiau jį.

- Gerai, tebūnie, bet tik vieną šokį. - sutikau ir uždėjau savo rankas ant jo pečių.

Jis pergalingai nusišypsojo ir uždėjo savo rankas ant mano klubų, prisitraukė mane arčiau. Nesipriešinau tam. Šokome pagal ritmą.

- Beje, tu man nepasakei savo vardo. - tarė Harry, kai apsuko mane ir aš nugara atsirėmiau į jo krūtinę.

- O tai būtina? - paklausiau.

- Būtų visai malonu, kadangi mano vardą tu jau žinai. - sukikeno.

- Tuomet vadink mane Dia. - atsakiau su šypsena veide.