1.4

(Daina: Lana Del Ray - Dark Paradise)

Lexi

- Eisi ieškoti Jim? - balsas privertė mane sustoti.

Atsisukau į juoduką.

- Ką tu apie jį žinai? - paklausiau.

- Žinau, kad jis buvo ne koks pirkėjas. - nusijuokė iš kišenės išsitraukdamas cigarečių pakelį.

- Kaip suprast? Apie ką tu kalbi? - susiraukiau.

- Lėlyte, aš žinau daug daugiau nei tu gali įsivaizduoti. - išpūtė dūmus.

Sutrikau. Aš matau jį pirmą kartą. Niekada anksčiau nesu jo mačiusi net pas Jim.

- Tu meluoji. - tariau.

Jo antakiai pakilo iš nuostabos.

- Tau reikia įrodymų? - paklausė.

Tai atrodo juokinga. Jis tiesiog eilinis mulkis.

- Tuomet atidžiau įsižiūrėk į šį automobilį. - išsišiepė pasitraukdamas nuo automobilio.

Pavarčiau akis ir pirmą kartą normaliai pažvelgiau į jo automobilį. Palaukit... Juk tai... Jim automobilis.

Pakėliau akis į juoduką, kuris kaip tik baigė rūkyti.

- Ką tu padarei Jim? - paklausiau.

- O, tu bent jau protinga. - nusijuokė.

- Tai nejuokinga, ką jam padarei? - pakartojau klausimą.

- Manyk, kad daugiau jo nematysi. - tarė be emocijų ir atidarė keleivio dureles.

Kas per velnias?! Nejau jis koks žudikas? Ką aš turėčiau galvoti? Taip, aš esu turėjusi reikalų su policija ir ne kartą prisidirbusi taip, kad tektų cypėje praleisti kelias paras, bet nieko daugiau, o šis vaikinas... Atrodo jis gyva bėda.

- Sėsk į automobilį. - jo žodžiai nutraukė mano mintis.

- Ką? Juk tu nemanai, kad aš tavęs klausysiu, taip? - susiraukiau.

- Lipk. - jis žiūrėjo į mane rimtu žvilgsniu.

- Ne. Net negalvok, kad aš tau paklusiu kaip koks šunytis. - nusišaipiau.

- Puiku, nenori gražiuoju, bus bloguoju. - tarė prieidamas prie manęs.

Jis staiga sučiupo mano riešą ir jėga nutempė prie automobilio. Nugara susidūriau su automobilio galinėmis durelėmis. Suinkščiau.

- Paleisk mane! Ką tu sau galvoji?! Aš tavęs net nepažįstu! - šūkavau.

- Užsičiaupk ir lipk į sumautą automobilį! - jis taip pat pratrūko.

Krūptelėjau dėl staiga išaugusio jo balso tono. Juoduko akys buvo tamsios kaip naktis. Nurijau gerklėje susidariusį gumulą. Tai geruoju nesibaigs...

- Kam aš tau reikalinga? - paklausiau.

Jo akys pamažu tapo rudos spalvos ir ant jo kaklo iššokusios venos pasislėpė.

- Tu mano garantas į laisvę. - tarė.

- Kas toks? - sutrikau.

- Kitaip tariant, kol tu būsi su manimi, aš galėsiu būti laisvėje. - trumpai paaiškino.

- Ne, šito nebus, aš niekur su tavimi nevažiuosiu. - rimtai kalbėjau.

- Nejau tu tikrai nori pasilikti šioje degalinėje? Tave čia traukia ar kaip? - nusijuokė.

- Jei žadi iš manęs daryti pajuokos objektą, tai čiuožk iš mano akiračio taip, kad tavęs čia nei kvapo neliktų. - išrėžiau.

Jo antakiai pakilo, o lūpos suformavo šypsenėlę ir jo liežuvis nežymiai išlindo tarp jo baltų dantų ir rausvų lūpų.

- Ko čia šypsaisi kaip koks idiotas? - buvau suirzusi.

Jis nusijuokė.

- Tokia tu man tikrai patinki. - tarė žvilgtelėdamas į mane.

Tikriausiai tikėjosi pamatyti mane susigėdusią, tačiau tai padaryti ne taip lengva.

Aš atsidusau pagaliau supratusi, kad neturiu kito pasirinkimo. Likti degalinėje taip pat nenoriu. Maža kas gali nutikti šioje vietoje, tai apiplėšimas, o po to jau ir prievarta, todėl geriau pagalvojus, galbūt aš būsiu saugesnė su šiuo nepažįstamuoju.

Pasisukau link priekinių durelių ir įsėdau vidun į automobilį. Vaikino veide pasirodė pergalinga šypsena. Nieko, kitą kartą laimėsiu aš.

Po poros minučių mes jau važiavome keliu, man visiškai nežinoma kryptimi. Aš stebėjau pro langą pralekiančius vaizdus, kai išgirdau balsą, todėl atsisukau į jį.

- Klausyk, negalvok, kad laikysiu tave įkaite ar dar kažkuo, tu tiesiog esi mano šansas likti laisvėje. - pasakė žvilgtelėdamas į mane.

- Kitaip tariant, aš esu tavo laisvė. - suburbėjau.

Jo veide atsirado kvaila šypsena.

- Galima sakyti ir taip.

- Kiek laiko turi ginklą? - paklausiau iš smalsumo.

Jis susiraukė ir žvilgtelėjo į mane, lyg norėdamas įsitikinti ar aš tikrai paklausiau būtent šito.

- Nuo tada kai man suėjo aštuoniolika. - atsakė žiūrėdamas į kelią.

- Oh... O kiek tau dabar?

Žinau, tai skamba kvailai. Atrodo kalbu kaip ir su savo pagrobėju, tačiau man tikrai pasidarė įdomu kas jis toks.

- Dvidešimt vieneri, o tau? Tu atrodai gana jauna. - sukikeno.

- Tu trejais metais už mane vyresnis. - pasakiau.

- Tau aštuoniolika? - pasitikslino dirstelėdamas į mane.

Linktelėjau. Po to įsivyravo šiokia tokia tyla ir mes privažiavom kažkokią parduotuvę. Susiraukiau ir klausiamai pažiūrėjau į juoduką. Jis nusijuokė.

- Juk reikia nusipirkti kažko valgomo ir drabužių. - tarė išlipdamas iš automobilio.

- Ak taip, žinoma. - sumurmėjau ir taip pat išlipau laukan.

Vaikinas užrakino automobilį, o aš pajudėjau link parduotuvės, kai netikėtai pajutau šiltą delną suimant mano ranką.