Vis dėlto papasakojau Lea'i apie mergaitę. Pasakiau jai visą tiesą apie save ir Bri. Tikėjausi, kad Lea mane nudės, bet klydau. Ji sakė, kad Bri yra tikra kalė, o tai mane prajuokino. Tiesa, Lea dar pasakė, kad padės man surasti Amy ir prašė kol kas nieko nesakyti Dia'i. Žinau, kad tai bus sudėtinga...

Po pokalbio paleidau Lea namo, o pats važiavau savo namų link. Įsukęs į kiemą pastačiau automobilį ir išlipau iš jo. Prieš įžengdamas į savo namus, visai netyčia dirstelėjau į Dia'os namo pusę. Susiraukiau. Jos kieme stovėjo keli juodi BMW. Anksčiau nesu čia jų matęs... Taip pat prie namo durų stovėjo keli kostiumuoti tipai. Jie atsisuko į mane ir tada aš supratau...

- Ei, žiūrėk, juk ten Malik! - vienas jų sušuko.

- O šūdas! - aš greitai apsisukau ir puoliau bėgti.

Nubėgau už savo namo. Kodėl ne į namus? Tikrai nenoriu įvelti mamos ir seserų į šitą mėšlą.

Minutėlei sustojau, kad galėčiau apsidairyti. Velnias. Aklavietė. Nebent...

Girdėjau vyriškių balsus už savęs. Privalėjau paskubėti. Greitai rankomis užsikabinau už kaimynų tvoros ir ją peršokau, atsitūpiau. Kadangi ji iš plytų, tai tie tipai negalės manęs matyti.

- Po velnių, jis dingo! - suriko vienas jų.

- Eime, mums reikia mergiotės, o ne jo. - pasakė kitas.

Jiems reikia Dia'os? Kam jiems Dia?

- Tačiau bosas būtų patenkintas ir Malik. - pasakė pirmasis.

- Bet jis pabėgo, pusgalvi tu. Važiuojame pas bosą. - pasakė dar vienas balsas.

Girdėjau kaip jie nueina. Atsistojau ir per tvorą vėl grįžau į savo kiemą. Išgirdau kaip sucypė automobilio padangos, vadinasi jie dingo.

Po galais, kam jiems Dia? Nejau Max jos užsigeidė? Tai absurdas, kada jis spėjo ja susidomėti?

Įžengiau vidun į namus ir mane pasitiko malonūs kvapai iš virtuvės. Nuėjau ten ir radau mamą ruošiančią maistą. Priėjau prie jos.

- Labas, mam. - pasisveikinau ir pakštelėjau jai į skruostą.

- O, Zayn, kaip sekėsi, mielasis? - nusišypsojo.

- Gerai, o kur merginos? - paklausiau apsidairydamas.

- Viršuje, be to, pas tave yra svečių.

- Kokių? - susiraukiau.

- Eik pas mergaites, pamatysi. - paglostė mano skruostą.

Šyptelėjau ir išėjau iš virtuvės. Na, taip, šiame name viskas atrodo tobula. Nei mama, nei seserys nežino, kad esu gaujoje. Nenoriu jų į tai įvelti.

Kai mama paklausė kaip sekėsi, ji turėjo omenyje mano darbą. Taip, po mokyklos aš "dirbu kavinėje", bet iš tiesų to darbo net nėra. Mama manimi pasitiki, todėl nieko per daug ir neklausinėja.

Užlipau laiptais viršun ir mane pasitiko maža juodukė - Safaa. Kai ji mane pamatė, jos veide pasirodė didelė šypsena. Ji atbėgo prie manęs ir aš taip pat nusišypsojau, pakėliau ją į orą ir apkabinau.

- Pasiilgau tavęs, Zayn. - pasakė.

- Aš irgi tavęs pasiilgau, Safaa. - atsakiau.

- Pas tave yra svečių. - sušnabždėjo.

- Žinau, mama sakė, o kodėl tu šnabždi? - tyliai paklausiau prisitaikydamas prie jos.

- Nes tavo lankytoja mergina ir ji su Waliyha. - tarė.

- Huh, tikrai? - mano antakiai kiek pakilo.

Keista. Mergina? Kokia?

- Na, tai eime pasisveikinti. - nusišypsojau ir nuleidau Safaa ant grindų.

Jau ruošiausi eiti, kai Safaa pasiskundė.

- Ei, taip neįdomu. - suzyzė.

Nusijuokiau ir atsukau jai savo nugarą, pritūpiau.

- Šok, bus įdomiau. - vėl nusijuokiau.

Ji linksmai sukikeno ir užšoko ant manęs. Aš ją prilaikiau ir bėgte nubėgau į Waliyha'os kambarį. Abu su Safaa juokėmės, bet mano juokas greitai dingo, kai pamačiau Perrie.

Nuleidau Safaa ant grindų ir ji nubėgo pas Waliyha, kuri sėdėjo šalia Pezz, o ši atsisuko į mane.

- Sveikas, Zayn. - pasisveikino.

- Labas, Perrie. - atsakiau.

Buvau sutrikęs. Nesitikėjau ją čia pamatyti. Tiesa, mes draugavome, bet susipykome taip, kad Pezz išvyko į Los Andželą ir sakė nebegrįš, o dabar ji ir vėl čia.

- Safaa, eime, jiems reikia pasikalbėti dviese. - Waliyha išsivedė Safaa iš kambario ir uždarė duris.

Kelias minutes vyravo tyla, bet galiausiai aš ją nutraukiau.

- Kodėl grįžai? - paklausiau.

- Pasakysiu atvirai, supratau, kad negaliu būti be tavęs. - menkai šyptelėjo.

- Tu juokauji, taip? - pažiūrėjau į ją kiek šokiruotas.

- Ne, Zayn. Aš kalbu labai rimtai.

- Tu nepagalvojai, kad per tuos metus galėjo daug kas pasikeisti?

- Galvojau, bet Waliyha pasakė, kad tu vis dar neturi merginos. - tyliai sukikeno.

- Waliyha... - pavarčiau akis ir lengvai papurčiau galvą.

- Taip ir na, žinai, aš pagalvojau, galbūt mes galėtume viską pradėti nuo pradžių? - pakėlė akis į mane.

Sekundėlę suabejojau dėl savo atsakymo, bet vis tiek atsakiau.

- Atsiprašau, bet aš taip nemanau, Perrie. - pasakiau.

- Kodėl? Kas nors ne taip?

Šie jos klausimai mane sunervino.

- Viskas yra ne taip, Pezz! - vos nešaukiau ant jos.

Ji net krūptelėjo. Atsidusau ir priėjau prie jos, atsitūpiau priešais ją ir pažiūrėjau jai į akis.

- Atsiprašau, tiesiog dabar man visko per daug ir išsilieju ant visų. - pasakiau jai.

- Suprantu. - delnu prilietė mano skruostą.

Nesipriešinau tam. Galbūt jai tai bus paskutinis kartas, kai gali mane paliesti.

- Perrie, ar tu esi įsitikinusi, kad vis dar mane myli? - paklausiau.

- Aš tave myliu, Zayn. - atsakė.

- Ar tikrai? - pakėliau antakį.