Zayn jau buvo beveik pasiekęs mano lūpas, kai aš staiga atsitraukiau. Net nežinau kodėl tai padariau. Tikriausiai nenoriu pasirodyti, kad dėl jo tirpstu.

Zayn atrodė šiek tiek nustebęs.

- Lėlytė. - sukikeno.

Po šių Zayn žodžių mano žvilgsnis susikoncentravo ties jo akimis. Jis vėl lėtai artėjo prie manęs. Jaučiau padažnėjusį savo širdies ritmą. Šįkart Zayn rankomis įsirėmė į lovą šalia mano galvos. Tik dėl šito aš negalėjau pasitraukti.

Su mažyte baime viduje, laukiau kol mūsų lūpos susijungs. Nejučiomis užsimerkiau ir tada pajutau šiltas lūpas ant savųjų. Nenorėjau tam pasiduoti, tačiau nesugebėjau ir pasipriešinti.

Zayn lūpos tobulai judėjo ant manųjų. Jaučiau kaip mano rankos pamažu apsivijo jo kaklą ir prisitraukė jį arčiau. Stebėjausi tokiais savo veiksmais, tačiau nieko negalėjau sau padaryti. Zayn mane tiesiog traukė. Jis kaip narkotikas.

Po dar minutėlės jis atsitraukė ir jo lūpos nukeliavo ant mano kaklo. Suvirpėjau.

- Zayn, mes ligoninėje. - perspėjau jį, nes numaniau kaip toli tai gali nueiti.

Jis atsitraukė ir nusišypsojo.

- Manau, išėjus iš ligoninės tavęs lauks staigmenos. - sukikeno.

Supratau apie ką jis kalba, todėl mano skruostai šiek tiek paraudo. Nusukau žvilgsnį kitur, tačiau netikėtas pakštelėjimas į lūpas ir vėl privertė mane atsisukti į Zayn.

- Keista, bet su tavimi jaučiuosi tokia saugi. - pratariau.

Tikriausiai neturėjau to sakyti, bet man tiesiog išsprūdo.

Zayn šyptelėjo ir mus vėl sujungė trumpas bučinys.

- O tu neturėtum eiti? - paklausiau atsitraukusi.

- Nejau aš tau įkyrėjau? - nusijuokė.

- Ne, bet tiesiog manau, kad turi ir daugiau darbų nei visą laiką stebėti mane. - tariau.

- Tu man svarbesnė už bet ką kitą. - pasakė žiūrėdamas į mano akis.

Nusišypsojau.

Keista, kad per tokį trumpą laiko tarpą, mes taip suartėjome. Net nežinau kaip mus reikėtų apibūdinti. O gal aš net neturėčiau sakyti "mes"? Juk Zayn neprašė būti jo mergina, o juolabiau, aš nežinočiau ką atsakyti. Jis nesakė man, kad mane myli, ar sakė? Aš tokia pasimetusi!

- Apie ką galvoji, meilute? - paklausė Zayn.

Kiek sutrikau dėl paskutinio jo ištarto žodžio. Nuo kada jis mane šitaip vadina?

- Apie nieką. - atsakiau.

- Tikrai? - uždėjo savo ranką ant manosios.

Šimtai šiurpuliukų nubėgo mano kūnu, tuomet pažvelgiau į jo rudas akis.

- Zayn, kas mes esame? - paklausiau.

Nesu tikra ar reikėjo jo šito klausti. Galbūt būtų buvę geriau jei būčiau neprasižiojusi.

- Draugai? - lyg klausdamas pasakė. - Aš nežinau, Dia. Nežinau ką apie tai galvoji tu, todėl nesuprantu kaip turėčiau elgtis ir pats.

Suglumau. Jaučiausi šiek tiek kalta, kad uždaviau šį klausimą. Aš pati nežinau atsakymo ir tikėjausi, kad Zayn jį man pasakys, tačiau jis tikisi atsakymo iš manęs. Kaip turėčiau pasielgti? Juk negaliu sakyti, kad nieko nėra, nes tada meluočiau ir sau. Jaučiu, kad kažkas manyje tiesiog nori Zayn šalia, bet tuo pačiu žinau ir tai, kad jis vis dar yra žaidėjas...

Patraukiau savo ranką ir apsidairiau.

- Ar čia nėra telefono? - paklausiau.

Mačiau sutrikimą Zayn akyse. Žinau, jis tikėjosi atsakymo, tačiau dėl to man reikia pagalbos...

- Ne, jei nori gali pasinaudoti manuoju. - pasiūlė išsitraukdamas telefoną iš kišenės.

Nenorėjau priimti jo pasiūlymo, bet man tikrai reikėjo paskambinti.

Paėmiau jo mobilų į rankas ir atrakinau jį, suvedžiau numerį bei pridėjau telefoną prie ausies. Po minutėlės pasigirdo balsas.

- Klausau. - tai buvo Lea.

- Labas, čia Dia, ar galėtum atvažiuoti į ligoninę? - paklausiau.

- Dia, o Dieve, kaip tu?! - sušuko į ragelį.

- Gerai, tai atvažiuosi?

- Žinoma! Į kurią ligoninę?

Pasimečiau, juk aš to nežinau. Šiek tiek atitraukiau telefoną nuo savęs.

- Um... Kokia čia ligoninė? - paklausiau Zayn.

- Švento Luko. - atsakė.

- Ačiū. - linktelėjau.

Pridėjau mobilų prie ausies.

- Švento Luko. - pasakiau Lea'i.

- Ar man pasivaideno, ar aš tikrai girdėjau Zayn balsą pas tave? - paklausė visai nekreipdama dėmesio į ligoninės pavadinimą.

- Na, taip, jis su manimi. - atsidusau, o Zayn tuomet pažvelgė į mane lyg klausdamas su kuo aš kalbu.

- Ką jis ten veikia? Maniau jūs susipykot. - pasakė Lea.

- Papasakosiu kai atvažiuosi, gerai?

- O jis dar bus?

- Ne.

- Gerai, tuomet po dešimties minučių būsiu pas tave.

- Gerai. - tariau padėdama ragelį.

Visą laiką kol kalbėjau Zayn akimis nagrinėjo mano veidą, mimikas, kūną. Nesupratau tik kodėl jis tai daro.