41 dalis

Atmerkiau akis, aplinkui save išvysdamas tik baltą spalvą. Pakilau nuo žemės, kuri tuoj pat buvo paslėpta po tirštu rūku, net nesugebėjau įžvelgti savo pėdų. Negalėjau suprasti kur tiksliai esu, todėl apsidairiau.

Netrukus už akių užkliuvo kažkoks siluetas. Jis artėjo prie manęs. Norėjau atsitraukti, tačiau nepajudėjau iš vietos, kol viskas tapo ryšku... Priešais save, prisiekiu, išvydau Michelle. Tokią pat tikrą, kokią kadaise turėjau galimybę paliesti ir bučiuoti.

Nespėjau net prasižioti kalbėti, kai jos nuostabus balsas pasiekė mano ausis.

- Neturėtum čia būti. Dar ne laikas, - tarė ji.

- Ką? - sutrikau. - Michelle, kur aš esu? Kodėl tu čia?

- Ko gero, patekai į bėdą, Harry, o aš tapau tavo angelu sargu, - žvelgė tiesiai į mane.

- Nieko nesuprantu, - nervingai nusijuokiau. - Nori pasakyti, kad aš... Kad čia... - man stigo žodžių. - Negali būti.

Jaučiausi sumišęs. Nejau aš tikrai miręs?

- Turi grįžti į gyvenimą, Harry, negali čia likti, - įspėjo.

- Tai aš dar gyvas? - susiraukiau.

- Tu užstrigai ties pasirinkimo riba, tai jau tapo įprasta, tačiau šįkart negali klysti, viskas labai rimta, - bandė paaiškinti.

- Kas man nutiko? - paklausiau.

- Blogi žmonės pasimaišė tavo kelyje. Tačiau tu gali neleisti jiems laimėti.

- Bet... Jei norėčiau likti su tavimi? - žvelgiau į ją, prisimindamas kiekvieną kartu išgyventą akimirką.

- Yra žmonių, kuriems esi reikalingas labiau nei man čia, - nusišypsojo.

- Aš pasiilgau ir tavęs, Mi, - sušnabždėjau.

- Žinau, bet turi gyventi, nes Ji tave myli, - priminė.

- Nicole... - sukuždėjau vardą, akis nukreipdamas į tirštą rūką, gaubiantį mano kojas.

- Harry, nubusk! Prašau! - galėčiau prisiekti, kad šįkart girdėjau ne Michelle.

Dar kartą pažvelgiau į Mi, kuri buvo taip arti manęs ir privertė užmerkti akis, kai jos lūpos palietė mano lūpas. Tą akimirką nutiko kažkas keisto, lyg būčiau gavęs antrą gyvybę... Staiga atmerkiau akis, giliai kvėpuodamas ir priešais save išvysdamas daugybę aparatų, gydytoją, slauges ir Nicole netoliese, prie pat durų.

- Tai neįtikėtina, - girdėjau nuostabą gydytojos balse. - Vaikine, gavai antrą šansą gyventi, - šyptelėjo.

Bandžiau suprasti kas nutiko, tačiau nereikėjo tam daug pastangų, kuomet pajutau skausmą krūtinėje ir žvilgsnis automatiškai nukrypo į reikiamą vietą. Turėjau šautinę žaizdą ties širdimi. Taigi, visai nenuostabu kodėl mano pabudimas pasirodė kaip stebuklas. Hm... Rodos, esu laimės kūdikis.

*

Po kiek laiko man buvo leista atsigauti ir pailsėti, tačiau aš reikalavau, kad man leistų pasikalbėti su Nicole. Taigi, įspėdama ilsėtis, gydytoja pagaliau paliko mane vieną su mergina.

- Maniau, kad tavęs netekau, - ji priėjo arčiau manęs.

- Na, dabar man viskas gerai, - šyptelėjau, suimdamas jos ranką.

- Nesuprantu, kaip visa tai nutiko? - sunerimo.

- Ei, nesijaudink. Už viską bus atlyginta, - paglosčiau jos ranką.

Buvau kiek ramus, nes žinojau, kad Michelle saugo mane iš aukštai. O ji visada sakydavo jog tie, kas blogai elgiasi, sulauks tokio paties atlygio. Visgi dabar mano mintys apie tai sukosi mažiausiai...

- Nicole... - kreipiausi į merginą, tačiau mano nė nepradėtą kalbą nutraukė atsidarančios durys.

Palatoje pasirodė Leo ir Mila.

- Džiugu žinoti, kad likai gyvas, Styles, - prakalbo Leo.

- Ne taip lengva manęs atsikratyti, - atsargiai nusijuokiau, mat bet koks veiksmas kėlė šiek tiek skausmo.

- Atėjome čia ne šiaip sau, - pranešė Mila. - Turi papasakoti kas nutiko.

- Gerai, galiu tai padaryti, - linktelėjau.

- Tačiau yra dar vienas dalykas, - įsiterpė Leo.

- Koks? - susiraukiau.

- Ewan negyvas.

- Ką? Kaip? - buvau šokiruotas.

- Privalėjau jį nušauti, nes jis ketino tai padaryti man, - paaiškino Leo. - Visgi prieš mirdamas jis išdavė kur slepiasi Zayn.

- Sugavot jį? - pasidomėjo Nicole.

- Dar ieškome, - tarė Mila.

- Negaliu patikėti, kad viskas taip pasikeitė... - vėl susiraukiau. - Juk Ewan buvo Z draugas, tai kodėl jį išdavė?

- Pagalvojome, kad tai gali būti spąstai, todėl visi esame ypač atsargūs, - pasakė Leo.

*

Po duotų parodymų, Leo ir Mila išėjo. Supratau, kad jie dabar kaip ir partneriai policijos nuovadoje tiriant mano bylą, ar bent jau iki tol kol Leo gaus naują partnerį.

- Vis dar turime saugotis nuo Zayn, - Nicole nutraukė mano apmąstymus.

- Tikiu, kad jį sugaus, - pažvelgiau į merginą.

- O jei ne? Tada jis galės laisvai mums kenkti, o aš nenoriu, kad vėl atsidurtum ligoninėje, - jaudinosi.

- Meile, man patinka, kad taip manimi rūpiniesi, bet būk optimistė. Z nusikaltėlis, tad niekas neleis jam ramiai vaikščioti miesto gatvėmis, - raminau ją.

Ji akimirkai nutilo, o tuomet vėl žengtelėjo arčiau manęs, paėmė mano ranką ir šyptelėjo. Aš sunėriau mūsų pirštus.

- Prašau, kad ir kas nutiktų, pažadėk man jog nepaliksi manęs, - sušnabždėjo mergina.

- Aš myliu tave, Nicole, - žodžiai greitai paliko mano lūpas.

- Sakai tai ne todėl, kad esi pašautas ir gali kilti komplikacijų ar velniai žino kas dar nutikti? - sumišusi paklausė.

- Ne, - nusijuokiau. - Sakau, nes iš tiesų taip jaučiuosi jau kurį laiką, tik negalėjau to pripažinti... Bijojau, kad jei ištarsiu tuos žodžius, likimas ir vėl atims iš manęs meilę.

Pastebėjau ašaras besikaupiančias tamsiaplaukės akyse, tuomet ji greitai pasilenkė prie manęs ir sujungė mūsų lūpas. Abu šypsojomės, kai atsitraukėme.

- Prašau, važiuok pailsėti, juk čia aš saugus, - paprašiau.

- Gerai, bet ryt ryte atvažiuosiu, - sutiko.

- Lauksiu.

Ji pakštelėjo man į lūpas dar kartelį ir išėjo pro palatos duris. Jei ne žinojimas, kad Z dar laisvėje, ko gero, dabar būčiau laimingiausias vyras. Deja, kol kas per daug džiūgauti negaliu, tačiau galiu pagirti save, kad radau ryžto prisipažinti mylintis Nicole.

Kai jau beveik miegojau, ant spintelės šalia lovos, ėmė vibruoti mano mobilusis. Susiraukiau, nes buvo gana vėlu, bet atsiliepiau, nors ekrane ir švietė nepažįstamas numeris.

- Klausau? - tariau.

- Turi dvidešimt keturias valandas mane surasti, po to Nicole dings amžiams, Styles.

Dalis skirta specialiai šiai mielai, dalių nesulaukiančiai asmenybei:

Nors trumpam sakau, viso gero "minčių krizei".

-Nessa