37 dalis

- Tu tikrai nesupranti, ar ne? - po ilgos tylos pagaliau prabilo Nicole.

- Ne. Todėl paaiškink man. Ką padariau ne taip? - pažvelgiau į ją.

Ji tik papurtė galvą lyg nesuprasčiau ir taip gerai žinomo dalyko. Tuomet pakilo iš savo vietos.

- Žinau, melavau tau. Taip pat sakiau, kad duosiu laiko. Turi teisę ant manęs pykti, bet... Negali žaisti su mano jausmais! - jos balsas kilo.

Kiek susiraukiau, taip pat pakildamas nuo suoliuko. Atsisukau į merginą. Rodos, pradėsime ginčytis lyg jaunavedžiai.

- Apie ką, po velnių, tu kalbi? Kada aš žaidžiau su tavo jausmais? Ar tik ne tu įpainiojai mane į Ryan spąstus? Aš nekaltas, kad taip užsidirbai sau bausmę! - pareiškiau.

- Nekaltas? - prunkštelėjo. - Jei pamiršai, tai toji bausmė yra mylėti tave! - žengė arčiau manęs.

- Tai kodėl taip širsti? Juk neverčiau tavęs mane įsimylėti! Puikiai žinojai, kad negalėsiu mylėti, kai mano širdis sudužusi į šipulius! - nė nepastebėjau kaip šaukiau ant merginos.

- Tuomet nereikėjo manęs bučiuoti! - stumtelėjo mane.

Žengtelėjau atgalios vos išlaikydamas pusiausvyrą. Kada ji spėjo tapti tokia arši? Kol Nicole nepradingo man iš akių, sugriebiau ją už riešo ir timptelėjau prie savęs.

- Padariau tai, nes norėjau to! Negaliu kontroliuoti kiekvieno savo veiksmo, kai esi šalia! Taip tiesiog nutiko. - giliai kvėpavau.

Abu buvome užvaldyti įsiučio ir adrenalino, kurį jis sukėlė.

- Juk tai pasiteisinimas dėl vieno sumauto bučinio! Aš tokia kvaila, nes maniau, kad tau tai kažką reiškia! Net ir tas bučinys ežere. Tikėjausi, kad pagaliau... Žinai, nesvarbu! - ištraukė savo riešą. - Palik mane ramybėje. - ji ketino išeiti.

Tą akimirką suvokiau, kad tai vis kartojasi. Neleidau jai išvykti į Niujorką, tačiau nepasakiau kodėl. Pabučiavau ją, kai žaidėme su vandeniu, bet vėl nepaaiškinau savo veiksmų. O dabar... Nejau iš tiesų noriu ją prarasti?

Nespėjus gerai apgalvoti savo minčių, mano kūnas sureaguoja greičiau ir vėl čiupęs tamsiaplaukę už riešo, patraukiau ją į savo glėbį, sujungdamas mūsų lūpas dar vienam bučiniui.

Mums kiek atsitraukus, ji ketino trenkti man antausį, kurio aš išties nusipelniau, tačiau sulaikiau ją nuo tokio veiksmo. Timptelėdamas Nicole prie savęs, sėdausi ant suoliuko, pasisodindamas ją sau ant kelių ir leisdamas jai apžergti mano liemenį. Laikiau jos abu riešus sau prie krūtinės.

- Aš nežinojau kiek daug tau reiškia mano veiksmai. Ir tavo melas... - akimirkai užsimerkiau ir pasitaisiau. - Ryan'o melas užgožė visus jausmus tau. Maniau, kad melavai net tada, kai sakei jog myli mane. Atleisk man, Nicole. - sušnabždėjau žvelgdamas į jos akis, kurios dabar buvo taip arti.

Ji stipriai užsimerkė paslėpdama savo, tamsos šydu apgaubtas, akis ir aš pastebėjau kaip jos skruostais nuriedėjo kelios ašaros. Paleidau jos rankas ir priglaudžiau vieną savo ranką prie jos liemens, o kitą prie skruosto, nykščiu švelniai nubraukdamas vieną riedančią ašarą.

- Kodėl verki? - tyliai paklausiau.

- Tikriausiai iš laimės. - sukuždėjo atmerkdama akis.

Jos rankos apsivijo mano kaklą ir prisitraukė mane apkabinimui. Ji padėjo galvą man ant peties ir aš leidau sau stipriai ją apglėbti bei priglusti prie jos gležno kūno.

Netrukus Nicole atsitraukė ir man nespėjus nieko paklausti, tik pasigesti jos kūno šilumos, ji suglaudė mūsų lūpas. Šis bučinys pasirodė kiek sūrus dėl jos ašarų, tačiau man tai netrukdė.

Abu pasidavėme aistros akimirkai. Ji kiek pakėlė galvą žvelgdama į žvaigždėtą dangų ir taip duodama man priėjimą, kol bučiavau jos kaklą. Mano pirštai rado merginos palaidinės kraštus ir kiek pakėlęs ją, galėjau paliesti jos švelnią odą. Buvome tokie atsipalaidavę iki kol... Nicole šiek tiek įsitempė.

- Ar girdėjai tai? - paklausė.

- Ką? Čia nieko nėra, tik mes, Nicole. - vėl lūpomis paliečiau jos kaklą.

Tačiau merginos mintys skrajojo kažkur kitur, mačiau tai.

- Ir vėl tas garsas. - ji atsitraukė.

- Koks garsas? Gal tai tik pasiklydęs žvėrelis. - raminau ją.

Visgi šįkart ir pats išgirdau kažkokį traškesį miške, ir visai netoliese.

- Tik nesakyk, kad ir šito negirdėjai? - tarė nulipdama nuo manęs.

- Girdėjau. - patvirtinau jos žodžius, o tai jai sukėlė tik dar didesnę paniką.

Pakilau nuo suoliuko ir bandžiau ką nors įžiūrėti, tačiau priešais degantis laužas neleido pamatyti kas slepiasi miške. Štai kodėl ketinau eiti ir viską patikrinti.

- Grįžk į namelį. - paprašiau.

- Neliksiu ten viena. - priešinosi.

- Nicole, dabar ne metas ginčytis. - atsisukau į ją.

Mačiau baimę jos akyse. Todėl atsidusau ir priėjęs arčiau, pabučiavau ją į kaktą bei apkabinau.

- Viskas bus gerai. - sušnabždėjau.

Staiga pajutau kaip ji sudrebėjo mano glėbyje, kai netoliese pasigirdo plojimas. Apsisukau laikydamas Nicole už savęs ir susidurdamas su baisiausiais savo demonais...

Kas sutrukdė romantišką akimirką? Ar Nicole ir Harry pagaliau galės būti laimingi? Kiek dar išbandymų jie turės iškęsti?