35 dalis

Nebeišmaniau ką daugiau ir daryti. Štai kodėl prisiminiau, kad esu buvęs kalinys ir man nė trupučio nerūpi koks likimas mane ištiktų. Taigi, vos apsauginiai paleido mano rankas, aš prasibroviau pro juos ir nubėgau tiesiai į takelį.

- Nicole! - riktelėjau.

Girdėjau šūksnius ir žingsnius už savęs, tačiau man tai neberūpėjo, kai pasiekiau savo tikslą. Mergina buvusi priekyje manęs, pagaliau atsisuko atgalios. Puikiai galėjau matyti nuostabą jos veide.

- Harry? - sutrikusi ištarė mano vardą. - Ką čia veiki?

Norėjau atsakyti, bet pajutau kaip už rankų mane sugriebė apsauginiai. Velnias.

- Panele, turite eiti į lėktuvą. Jis tuoj kils skrydžiui. - įspėjo vienas jų.

- Neskrisk, prašau, Nicole! - šūkavau kol vyriškiai tempė mane iš takelio.

Tamsiaplaukės atvaizdas dingo iš mano akiračio, kai galiausiai buvau ištemptas atgal į laukimo salę. Ji liko tiesiog ten stovėti. Nejau ji vis tiek išskris?

Nebegalėjau ilgiau žiūrėti į takelio pusę ir manyti, kad ją praradau. Todėl nusisukau. Juokinga, kad likimas atvedė mus čia. Dar kartą. Visgi, šįkart esu ne su Nicole pašonėje, o vienas ir neieškau Ryan.

Netikėtai kilo jausmas apsigręžti ir dar kartą žvilgtelėti. Stipriai užsimerkiau ir lėtai apsisukau, bijodamas rasti tik tuščią erdvę priešais save, nedrįsau atmerkti akių. Rodos, viskas aplinkui nutilo ir tą minutę aš pasiryžau atsimerkti. Kvėpavimas akimirkai sustojo, kai išvydau Nicole. Tad negalėdamas nuslėpti džiugesio, puoliau prie merginos ir stipriai apkabinęs, pakėliau ją į orą apsukdamas ratu.

- Liaukis. - juokėsi ji, kai kojomis pasiekė žemę.

- Kas privertė tave persigalvoti? - žvelgiau į jos rudas akis, rankas vis dar laikydamas ant jos liemens.

- Nesitikėjau čia pamatyti tave. Tuomet kilo noras sužinoti kodėl visgi esi čia. - paaiškino.

Šyptelėjau. Džiaugiausi, kad smalsumas ją sustabdė. Antraip būčiau niekada jos nebeišvydęs.

- Tai kodėl mane sulaikei? - paklausė.

- Aš... - man stigo minčių.

Ar tikrai ketinu prisipažinti, kad pagaliau pasirinkau ją? O gal dar nesu dėl to visiškai tikras? Staiga toptelėjo mintis, kad džinsų kišenėje turiu jos grandinėlę. Taigi, ištraukiau ją.

- Ar tai... Mano? - sutrikusi žvelgė į pakabutį.

- Pametei jį laiptinėje prie mano buto. - paaiškinau. - Norėjau tau jį grąžinti.

- Ir tik dėl šito reikėjo važiuoti į oro uostą? - susijuokė.

- Tiesą sakant, bėgti. - pasikasiau sprandą ir ji dar labiau ėmė juoktis. - Bet ne dėl to esu čia. - pridūriau.

- Tai kas atsitiko? - paklausė nurimusi ir patraukė savo plaukus, leisdama užsegti jai pakabutį.

- Zayn pabėgo iš kalėjimo. - tariau vengdamas tikrosios temos.

Šypsena iš karto dingo nuo tamsiaplaukės veido ir lyg būtų kiek išsigandusi, ji apsidairė aplinkui.

- Jis gali būti bet kur, tiesa? - sunerimo.

Linktelėjau. Norėjau ją kažkaip nuraminti, tačiau nežinojau kaip. O pasakydamas, kad Niall'o kieme Zayn šūkavo jos vardą, tik dar labiau ją išgąsdinčiau. Ir visgi net neįsivaizduoju ko iš tiesų Z siekia.

- Galbūt turėtume jau važiuoti iš čia? - pasiūliau.

- Taip, tikriausiai. - ji vis dar dairėsi aplinkui.

Tačiau vos suėmiau jos delną ir sunėriau mūsų pirštus, mergina pagaliau suteikė dalelę dėmesio ir man. Kiek sutrikusi stebėjo mudviejų susikabinusias rankas, kai ėmiau ją vestis iš šio pastato laukan.

*

- Ar aš kažką praleidau? - galiausiai paklausė vos įsėdome į mano automobilį, kuris tiesiog stovėjo viduryje kelio.

- Ką turi omenyje? - užvedžiau variklį ir pajudėjau iš vietos.

- Tu elgiesi kitaip. Juk po to, ką pasakiau, net negalėjai į mane pažvelgti. Kas pasikeitė per tokį trumpą laiko tarpą? - nesuprato.

- Niekas. - susiraukiau. - Tiesiog privalėjau tave įspėti dėl Zayn, o mobiliuoju man neatsakei. - toliau išsisukinėjau.

- Jis išsikrovė. - gūžtelėjo pečiais. - Žinai, matau, kad ne viską man pasakei. Tačiau aš moku laukti ir jei tau reikia laiko, tu jo gausi. - šyptelėjo.

Lengviau atsikvėpiau. Kodėl anksčiau nepastebėjau, kad ji tokia supratinga? Tikriausiai visas savo mintis skirdavau tik Mi, nors Nicole visada buvo šalia.

Kurį laiką vyravo tyla, todėl įjungiau radiją. Melodijos užpildė tuščią ir kiek nejaukią atmosferą. Visgi negalėjau nepastebėti, kad mergina nuolatos dirsčiojo į mane. Norėjosi paklausti ką tokio manyje mato, tačiau iš dalies nujaučiau kodėl ji taip nagrinėjo kiekvieną mano bruožą.

- Kur mes važiuojame? - nutraukė tylą, kai išvažiavau iš miesto.

- Jei pasakysiu, sugadinsiu visą smagumą. - sukrizenau.

- Tikiuosi nesiveži manęs į mišką. - pajuokavo.

- Ne. - papurčiau galvą. - Tačiau jis bus šalia. - pridūriau.

- Nejaugi? - kilstelėjo antakį.

Nieko neatsakiau tik šyptelėjau. Netrukus įvažiavau į kiemą. Visai šalia stūksojo sodo namelis, o aplinkui miškas. Kalneliu nusileidus žemyn - ežeras.

- Kas čia gyvena? - smalsavo, kai išlipome laukan.

- Dabar niekas. Lankydavausi čia būdamas vaikas. Beveik visos mano vasaros buvo praleistos šioje vietoje. - prisiminimai sugrįžo atmintin.

- Ar tai reiškia, kad man bus proga sužinoti kažką apie tavo vaikystę? - toliau domėjosi.

Tik nusijuokiau. Sunešiau jos lagaminus į namelio vidų ir grįžau laukan, prisėsdamas ant medinių laiptelių prie įėjimo į namą. Stebėjau kaip Nicole gėrisi aplinkui esančiu gamtovaizdžiu.

Ką aš bandau apgauti? Jau seniai tapo aišku, kad ši mergina apsuko man galvą. Tačiau... Ji man melavo. Ir visgi, pažiūrėkime, kur aš atsidūriau? Saugau ją nuo savo buvusio draugo. Kvailas likimo pokštas...

Ar pagaliau Harry įstengs pasakyti merginai apie savo jausmus ir nustumti pyktį dėl melo į šoną? O kaip turėtų jaustis pati Nocole? Kaip manot, kas jų laukia?

-Nessa