34 dalis

Visas pasaulis, rodos, išslydo iš po kojų, kai Claudia pasakė, kad Z pavyko pabėgti iš kalėjimo. Nejau aš negaliu gyventi ramiai?

Paskubomis susiradau mobilų ir surinkau numerį. Pridėjau prie ausies, laukiau signalo.

- Kam skambini? - paklausė Claudia.

Papurčiau galvą, kai ausis pasiekė balsas pranešdamas, kad abonentas nepasiekiamas.

- Po velnių! - pyktelėjau ir vėl ėmiau rinkti numerį. - Kaip man įspėti dėl pavojaus, jei ji neatsiliepia. - sumurmėjau.

- Nesu tikra kam tu skambini, bet ar nemanai, kad ji nenori su tavimi kalbėti? - kilstelėjo antakį.

- Puikiai tai žinau. - tariau, kai vėl išgirdau, kad negaliu prisiskambinti. - Koks mėšlas...

- Galbūt tiesiog nuvyk į vietą? - pasiūlė.

- Jei žinočiau kur ji yra, patikėk, būtent tai ir padaryčiau. - paaiškinau.

*****

- Nerimavau dėl tavęs. Kur tu buvai? - įsistebeilijau į merginą, ką tik įžengusią pro duris.

- Nejau negaliu išeiti susitikti su draugėmis? Nebūk juokingas, Harry. - sukikeno.

- Ar tu girta? - susiraukiau.

- Gal šiek tiek ir išgėrėme. Kas čia blogo? - tarė, mėgindama nusiauti batus.

- Aš nieko ir nesakiau. Tiesiog... Galėjai mane įspėti. - ramiai tariau.

- Kvaili batai... - sumurmėjo mergina ir atsisėdo ant spintelės.

Atsidusau ir pritūpiau prie tamsiaplaukės. Ji stebėjo mane, kaip lengvai aš atitraukiau jos batų užtrauktukus ir nuavęs padėjau šalia spintelės. Pakėliau akis į ją.

- Juk žinai, kad neatleisčiau sau jei tau kas nors atsitiktų, Michelle. - žvelgiau į jos akis.

Ji išties atrodė apsvaigusi. Įdomu, kiek ji išgėrė? Nutraukdama mano mintis, Mi pakštelėjo man į lūpas.

- Už ką šitai? - sutrikau.

- Esi man per geras. - ji uždėjo savo rankas man ant pečių. - Bet vis tiek, nunešk mane į kambarį. - sukikeno.

Nusijuokiau ir išpildydamas jos prašymą, lyg nuotaką pakėliau ją į orą.

*****

- Harry? Alio? Ar girdi mane? - Claudia ranka mojavo man prieš akis.

- Kas? - pasimečiau.

- Kur tu skrajoji? Tavo mobilusis skamba. - pirštu parodė į jį.

Papurčiau galvą taip išvaikydamas visus prisiminimus. Čiupau savo mobilų ir atsiliepiau net nežvilgtelėjęs kas man skabina.

- Taip? - tariau.

- Maniau jau nebepavyks tau prisiskambinti. Kur tu buvai? Nors nesvarbu. - Niall kalbėjo gana greitai.

- Ar kas nors atsitiko? - paklausiau.

- Taip. Zayn buvo čia. Kodėl jis ne kalėjime? - spėju, jis susiraukė.

- Z susimušė su mano buvusios kameros draugu ir pabėgo. Ko jis norėjo? - sunerimau.

- Nežinau. Manai esu toks kvailas, kad jį įsileisčiau? - prunkštelėjo. - Tik norėjau įspėti, kad kieme jis šūkavo Nicole's vardą.

- Ką? Aš negaliu jai padėti. Nežinau kur ji.

- Neįsivaizduoju kas tarp jūsų atsitiko, bet manau, ji ketina išvykti. - tarė.

- Iš kur tai žinai? - susiraukiau.

- Kayla jai padėjo užsisakyti bilietą.

- Į kur?

- Niujorką. - po Niall žodžio, išgirdau kaip kažkas ėmė šūkauti, kad jis išduoda Nicole.

- Ar viskas gerai? - pasiteiravau.

- Na, Kayla nenorėjo, kad pasakyčiau tai, bet ji atleis man. - sukrizeno.

- Gerai. - tariau ir beveik padėjau ragelį, tačiau blondinas mane sustabdė.

- Paskubėk, jos lėktuvas pakils 16h. - pridūrė.

- Ačiū. - tai taręs padėjau ragelį.

Žvilgtelėjau į betvarkę esančią svetainėje, o tuomet į laikrodį, kuris rodė pusę keturių. Mėšlas.

- Spėju, neturi daug laiko, ar ne? - Claudia žiūrėjo į mane.

- Tu teisi. - pritariau.

- Tai ko dar lauki? Skubėk. - paragino.

Linktelėjau ir visai nesivargindamas tvarkyti duženų svetainėje ar bijodamas palikti Claudia savo bute, išlėkiau pro duris. Vienintelis dalykas, kuris man dabar išties rūpėjo, tai suspėti į oro uostą, kol Nicole dar ten.

Visai netoli oro uosto patekau į automobilių spūstį. Vis dirsčiojau į laikrodį ant riešo. Dabar buvo likę vos penkiolika minučių. Ir buvau tikras, kad sėdėdamas čia, šiame eismo kamštyje, pražiopsosiu skrydį. Taigi, ilgiau nebelaukdamas ir nekreipdamas dėmesio į kitų automobilių garso signalus, išlipau iš savojo bei pasileidau bėgti.

Nenustojau bėgti net pasiekęs pastatą. Įlėkiau pro duris, vis žvilgtelėdamas į laikrodį, aplinkui akimis ieškojau merginos. Vos atgaudamas kvapą broviausi tarp žmonių. Nors ir nežinojau ką iš tiesų norėčiau pasakyti, privalėjau rasti Nicole.

- Nicole! - šūktelėjau, kai laukiamajame pasigirdo balsas pranešantis apie skrydžius.

Mano pastangos atrodė bergždžios. Rodos, ėmiau prarasti viltį, kai... Išvydau ją einančią prie išlydėjimo takelio prieduoti bilieto.

- Nicole! - vėl šaukiau bėgdamas į jos pusę.

Deja, pakeliui mane sustabdė apsauginiai. O tamsiaplaukė šyptelėjo pridavusi bilietą ir jau žengė takeliu.

- Paleiskit mane. - muisčiausi. - Privalau ją pasivyti.

- Jūs neturite bilieto, pone. Atleiskite. - tarė vienas jų.

Ar Harry dar kaip nors pavyks pasivyti Nicole? O gal tai jau viskas?

Nuomonių & votes.

-Nessa