32 dalis

Mergina, rodos, užmiršo kaip kvėpuoti, kai žodžiai paliko mano lūpas. Ir aš akivaizdžiai pasakiau tiesą.

- Kvėpuok, Nicole. - sušnabždėjau.

- Liaukis. - ji ištrūko iš mano glėbio. - Negali taip elgtis.

- O ką aš darau? - kilstelėjau antakius.

- Nejau nematai? - ji pažvelgė į mane sumišusiomis akimis.

Prireikė vos akimirkos, kad tose akyse įžvelgčiau kai ką daugiau.

- Ar tu bijai? - paklausiau.

- Po galais, taip! Mane baugina tai, ką galiu dėl tavęs padaryti. Ir blogiausia, kad nežinau ar tu padarytum tą patį. - jos balsas pamažu tilo.

Aš tylėjau. Ką galėjau pasakyti? Juk ir pats nežinau ką iš tikrųjų jai jaučiu.

Kol galvojau, Nicole apsivilko savo rūbus ir ketino išeiti iš mano buto, tačiau akimirkai sustojo bei apsisuko dar kartą pažvelgti į mane.

- Aš tik noriu surasti mažylę, daugiau man nieko nereikia. - tarė ir pasišalino iš buto.

Juk galėčiau ją sulaikyti, tiesa? Visgi lieku stovėti savo vietoje, nes ir pats esu sulaikomas praeities, kuri puikiai atsispindi visame bute esančiuose nuotraukų rėmeliuose...

*

Po pietų apsilankiau keliuose vaikų globos namuose. Man nepavyko išgauti jokios informacijos, tarsi mergytė net neegzistuotų. O kas jei Ryan melavo?

Staiga, džinsų kišenėje, supypsėjo mano mobilusis, pranešdamas man apie naują žinutę. Ištraukiau jį ir kiek nustebęs atidariau pranešimą, mat jis nuo nežinomo numerio.

"Ar tikrai gerai pažįsti žmones aplinkui save, Styles? Ypač Nicole. Nejau manai, kad ji nėra tau melavusi?"

Susiraukiau. Kas per velnias? Ištryniau žinutę ir įkišau mobilų atgal į kišenę. Net neketinu patikėti kažkokiu nepažįstamuoju.

Pasiekęs savo namų laiptinę, užlipau laiptais iki buto su "8" numeriu. Kiek nustebau čia išvydęs prie durų snūduriuojančią Nicole. Pritūpiau prie jos ir uždėjau delną ant jos peties, švelniai ją pajudindamas. Mergina lėtai atmerkė akis ir pažvelgė į mane.

- Ką čia veiki, Nicole? - paklausiau.

Ji nieko neatsakė tiesiog stipriai mane apsikabino. Šis veiksmas aiškiai sutrikdė, tačiau taip pat ją apkabinau.

- Atsiprašau... - sušnabždėjo.

Atsitraukiau nuo jos.

- Už ką? - susiraukiau.

- Turėjau pasakyti tau tiesą.

Netrukus prisiminiau neseniai gautą žinutę. Taigi, atsistojau ir pasitraukiau nuo merginos. Ji taip pat pakilo nuo šaltų betonių grindų.

- Ko man nepasakei? - paklausiau.

- Žinau, kad esi geras žmogus, Harry. Padarytum bet ką, kad tik padėtum kitiems. - pradėjo ji. - Ir aš tikrai gailiuosi, kad šitaip žaidžiau su tavimi. Tu buvai man toks malonus, o aš... - jai trūko žodžių.

- Nicole, ką tu padarei? Aš nesuprantu tavęs. - pasimečiau.

- Ryan privertė mane tau meluoti. Viskas nuo to nelaimingo atsitikimo buvo suvaidinta. Aš tikrai atsiprašau, kad per mane tau teko sėdėti kalėjime. Nemaniau, kad tu mane išgelbėsi, o Ryan, rodos, puikiai tai žinojo ir privertė žaisti jo žaidimą. - jos akyse kaupėsi ašaros.

- Sakai jog tu sumovei mano gyvenimą? - atsitraukiau nuo jos, kai ji bandė prieiti arčiau.

- Buvau marionetė Ryan'o žaidime. Jis šantažavo mane. Jei būčiau nedariusi to, kas liepta, jis būtų pakenkęs mažylei, kuri nėra mano ar tavo, tačiau ji mano sesers. - paaiškino.

- Kodėl dabar man tai pasakoji? Manai tai atpirks padarytą žalą? - gniaužiau kumščius.

- Aš nebandau atsikratyti kaltės, esu tiek pat kalta, kiek ir Ryan. Man rūpėjo tik sesers mergytė, kurią jis jau grąžino, nes tikriausiai tave pamokė, kad nevalia liesti to, kas yra jo. - tarė turėdama omenyje save. - Buvau kvailė, kai sutikau padaryti bet ką dėl mažylės. Tačiau neturėjau kito pasirinkimo, o šis žaidimas tapo savotišku kankinimu ir man... - nutilo.

- Man nerūpi. Privalėjai pasakyti tiesą daug anksčiau. Dabar esu su nusikaltėlio etikete. Buvau sumuštas, išmainiau draugus į tave. Zayn buvo teisus. Turėjau palikti tave toje kalėjimo kameroje, kai dar galėjau. Po galais, koks aklas aš buvau... - susinervinęs perbėgau rankomis per plaukus.

- Nesakyk šitaip, prašau. - ji vėl priartėjo, bet aš ją atstūmiau.

- Išeik ir daugiau čia nesirodyk. - žiūrėjau į ją pykčio kupinomis akimis.

- Harry, maldauju tavęs. Negali taip elgtis, tik ne dabar. - jos skruostais jau ritosi ašaros.

- Kodėl? Kas turėtų mane sulaikyti? - šiurkštūs žodžiai paliko mano lūpas.

Rodos, dar prieš kelias minutes dėl jos būčiau padaręs didžiausią spendimą savo gyvenime. Tikriausiai būčiau įstengęs užmiršti Michelle, bet dabar matau kokią klaidą būčiau padaręs. Įsileidęs į širdį apgavikę...

- Aš... Aš... - ji kūkčiojo. - Nežinau kaip tai nutiko... Rodos, žaidimas privertė mane jausti kažką daugiau. - nutilo.

- Man tikrai neįdomu ką tau teko patirti, Nicole. Kad ir kokia kančia tai bebūtų, tu jos nusipelnei. - praėjau pro ją ir atsirakinau buto duris.

Ketinau ją palikti laiptinėje ir tiesiog palaukti kol ji susiprotės bei paliks mane ramybėje, tačiau sustingau, kai tylūs žodžiai paliko jos lūpas.

- Mano bausmė - mylėti tave.

Tai ką pasirinks Harry? Pykti ar mylėti? Ir kaip jums toks Ryan žaidimas - keršto planas? Kada Nicole spėjo pamilti Harry ir pati sau šitaip išsikasti duobę?

Lauksiu jūsų nuomonių & votes, mielieji mano skaitytojai.