23 dalis

Grįžau į kalėjimo kamerą kartu su Leo. Jis stebėjo mane ir aplinkinius, kad niekas nekeltų man grėsmės.

- Kodėl leidai, kad tas kvailys tave sumuštų? - visgi paklausė.

- Neketinau veltis į muštynes. - trumpai atsakiau.

- Jis galėjo tave ir užmušti. Niekas net nebūtų to pastebėję. - pareiškė.

- Ką nori tuo pasakyti? - pakėliau akis į jį.

- Negali pasirodyti silpnas. Antraip, būsi sudorotas tą pačią dieną. - paaiškino.

- Tai ką manai turėčiau daryti? Prisidaryti dar daugiau problemų? Man to nereikia. - atšoviau.

- Juokinga, kad gali priešintis man, o kas kitaip su Ewan? - pastebėjo.

Sutrikau. Net nesupratau, kad mano kalba darėsi agresyvesnė ir imiau širsti, kai man aiškino ką turiu daryti. Kodėl taip pykstu, kai Leo man sako tiesą?

- Atleisk. Nenoriu jokių ginčų. - atsidusau.

- Štai kas yra negerai. Tu bijai. - pareiškė.

- Ko? - nelinksmai nusijuokiau.

- Savęs. Bijai to, kuo gali čia virsti, todėl bandai susilaikyti. Bet jei ir toliau tai darysi, pražūsi. - tarė ir paliko mane vieną.

Jo žodžiai sukėlė daugybę minčių mano galvoje. O kas jei jis teisus? Nejau iš tiesų bijau savęs?

Papurčiau galvą ir atsiguliau. Privalėjau pailsėti ir sustiprėti, prieš imdamasis pasikeitimų. Po tų muštynių, spėju, net negalėsiu ramiai miegoti. Po galais, koks bailys aš esu? Privalau imtis kažkokių veiksmų.

- Styles, pas tave lankytojas. - prie grotų pasirodė pareigūnas.

Nustebau. Kas galėjo ateiti? Pakilau iš vietos ir ėjau kartu su faru. Jis atvedė mane prie susitikimų patalpos ir įleido pro duris. Prieš tai pasakydamas, kad turiu daugiau laiko nei įprastai, mat šitai suveikė Mila, lyg atlygį už per vėlai pastebėtas muštynes.

- Nicole? - tylus žodis paliko mano lūpas.

Mergina greitai atsisuko į mane ir aiktelėjo, tikriausiai pastebėjusi sumušimus.

- Viskas gerai. - norėjau ją nuraminti.

- Ne. Aš kalta, kad esi čia. - ji susiėmė už galvos.

Atsidusau ir priėjau prie jos. Uždėjau delną ant jos skruosto ir ji pažvelgė man į akis. Šyptelėjau.

- Praėjo dar tiek mažai laiko. Aš išgyvensiu. - tariau.

Maža šypsenėlė pasirodė jos veide.

- Sakyk, kodėl esi čia? - paklausiau.

- Žinau, mes dar nesame artimi, bet man rūpi kaip laikaisi. Nesuprask to klaidingai, tiesiog noriu žinoti, kad tau viskas bus gerai. - ji užsikišo plaukų sruogą už ausies.

- Tave vis tiek slegia kaltė, ar ne? - žvelgiau jai į akis, kurios viską išdavė.

- Tu permatai mane kiaurai. - nelinksmai nusijuokė ir atsirėmė į čia buvusį stalą.

- Aš pats pasirinkau tokį kelią, Nicole. Pasirinkau apsaugoti tave. - sušnabždėjau.

- Ir kodėl tu tai darai? - ji stebėjo mane.

- Mes artimi. - paprastai atsakiau.

Ji nusijuokė.

- Visiška painiava. - papurtė galvą.

- Galbūt tai padės suprasti daugiau. - sukuždėjau.

Tuomet žengiau žingsnį arčiau bei uždėjau savo rankas ant jos liemens. Pasilenkiau ir sujungiau mūsų lūpas. Mergina akimirką dvejojo, bet tada atsakė tuo pačiu. Kai atsitraukėme, ji žvelgė į mane kiek pasimetusi.

- Ką tai reiškia? - tyliai paklausė.

- Sakei, kad nesame artimi. Tad akivaizdžiai įrodžiau, kad klysti. - šyptelėjau.

- O kaip Michelle?

Sutrikau, kai ji paminėjo šį vardą. Nuo tada, kai mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nėra laiko liūdesiui ir prisiminimams apie Mi.

- Viskas baigta. - atsakiau.

- Bet ji visada liks čia. - mergina uždėjo delną ties mano širdimi.

Tuomet pajutau, kad šios plakimas tapo tankesnis. Neabejoju, kad Nicole taip pat šitai pajuto, nes jos akys įsistebeilijo į mane.

- Tai dėl tavęs, ne Mi. Taip mane jaustis verti tu. - paaiškinau, nors manau, kad dabar žodžių nereikėjo.

- Nuo pirmos pažinties dienos tarp mūsų vyravo keista chemija, o dabar dar ir kūno kalba. - nusijuokė.

- Chemija? - kilstelėjau antakius.

Norėjau, kad ji paaiškintų, kas jos nuomone tai yra. Galbūt tikėjausi, kad ji atskleis kažkokius savo gerai paslėptus jausmus.

- Taip. Jau po pirmojo bučinio kažkas atsitiko. Netgi bandymas pasibučiuoti parodė, kad esame neabejingi vienas kitam, ar klystu? - ji žvelgė į mane.

- Kažką žinai apie psichologiją, tiesa? - nusijuokiau.

- Šiek tiek. - šyptelėjo.

- Vadinasi, jau seniai žinai kas mus sieja... Chemija. - sukuždėjau.

- Dabar bus dar sunkiau tave palikti čia. - prikando lūpą.

Nežinau kas nutiko su manimi, tačiau leidau pasireikšti savo fantazijai. Hm... Galbūt visa tai dėl gana provokuojančių merginos gestų? Kažin ar ji supranta ką daro?

Nurijau gerklėje susidariusį gumulą ir nykščiu perbraukdamas per jos lūpą, ją išlaisvinau. Nicole įdėmiai žiūrėjo į mano žalias akis ir tikriausiai bandė spėlioti apie ką galvoju aš.

- Kodėl mes turime daugiau laiko susitikimui? - tyliai paklausė.

- Matyt šiandien turiu privilegijų. - šyptelėjau.

Tamsiaplaukė apsidairė aplinkui, lyg norėdama įsitikinti, kad mūsų niekas nestebi. Žinoma, jei stebėtų tikriausiai nebūčiau jos pabučiavęs. Visgi mano mintys greitai buvo išblaškytos...

Nespėjau nė sureaguoti, kai mergina pasodino mane ant čia pat buvusios kėdės. Ji apžergė mano liemenį ir atsisėdo man ant kelių, greitai sujungdama mūsų lūpas. Aistra užklupo ir mane, tačiau protas vis tiek nesuprato kas vyksta.

- Ką mes darome? - prakalbau, kai įkvėpėme oro.

- Naudojamės proga. - atsakė, suimdama mano uniformos viršutinę sagą.

Tuomet uždėjau savo rankas ant jos rankų, sulaikydamas ją. Nicole kiek sutriko.

- Esi tikra dėl šito? Netgi glamonės kalėjime yra kažkas neįprasto. - nusijuokiau.

- Akivaizdžiai įrodysiu, kad esame artimi. - beveik pakartojo mano jau sakytus žodžius.

Tai sukėlė man šypseną. Atitraukiau savo rankas, kai pats suliečiau mūsų lūpas. Jaučiau kaip lengvai ji atsega uniformos sagas ir priglaudžia rankas prie mano kūno. Būtent tą akimirką leidau savo rankoms nuslysti jos liemeniu žemyn, sustodamas ties sijonu.

Nicole kiek atsitraukė ir paliko kelis bučinius ant mano kaklo. Padariau jai tą patį, tik nevengiau palikti žymės, kas išprašė tylią aimaną iš jos lūpų.

- Neveltui sako, kad kalėjimas keičia žmones. - sušnabždėjo ji.

- Ir ką tai turėtų reikšti? - patraukiau palaidinės petnešėlę nuo jos peties.

- Atrodo, dabar esi labiau patyręs arba anksčiau tai slėpei. - paaiškino.

- Slėpiau. - pabučiavau jos petį ir kilau link kaklo.

- Hm... Kiek daug dar slepi? - užmerkė akis ir užvertė galvą.

O, kad ji žinotų jog iki Mi buvau visai kitas žmogus... Toks, kurio geriau vengtų. Štai kodėl nebenoriu veltis į muštynes ir Leo visiškai teisus dėl mano baimės. Bijau virsti tuo, kuo jau buvau anksčiau... Juokingiausia, kad Nicole pati to nežinodama, savo tokiais veiksmais, provokuoja mane pasikeisti.

O štai ir šiek tiek dirty... Iki ko nuves tokie žaidimai kalėjime? Nejau Harry iš tiesų bijo savęs? O kas bus toliau?