"Babydoll. Fuck Reality"

Zayn

(Muzikinis fonas: P!nk - Try)

Tarsi būtų to maža, kad buvome apgirtę, lauke ėmė lyti. Na, bet lietus sukelia romantikos jausmą, tiesa?

Lexi žvelgė pro langą, bet netrukus atsisuko į mane. Merginos... Visada nujaučia kada yra stebimos. Šyptelėjau jai.

- Myliu tave, Lexi. - tariau.

- Aš tave labiau. - ji pakštelėjo man į lūpas.

Tačiau visą romantiką sugadino iš kažkur kelyje pasirodžiusi kita transporto priemonė. Greitai pasukau vairą ir automobilis ėmė slysti keliu. Spaudžiau stabdžius, bet jie neveikė, tarsi būtų sugadinti. Viskas ką girdėjau, tai Lexi riksmą.

- Zayn! - suklykė ji ir sugriebė mano ranką, tada aš staiga atsisukau į ją.

Paskutinis vaizdas ką mačiau, tai išsigandusią Lexi, tuomet automobilis trenkėsi į tilto atbrailą ir lėkė tiesiai į vandens gilumas. Tą akimirką viskas pralėkė prieš akis ir liko tik tamsa...

Pramerkiau akis ir mane apakino ryški šviesa, todėl vėl užsimerkiau. Mano atmintyje iškilo vaizdai kaip skendau, tai privertė staiga atmerkti akis. Tačiau man labai skaudėjo galvą ir jaučiau perštėjimą lyg turėčiau nubrozdinimų. Tikriausiai tai dėl smūgio į tiltą.

Lėtai pasukiojau galvą ir apžvelgiau savo palatą. Ant sofutės susiglaudę miegojo Harry ir Mia. Harry pramerkė akis ir nustebo matydamas mane žiūrintį į jo ir Mia'ios pusę.

- Mia, Zayn nubudo. - jis pajudino merginą ir ši taip pat greitai atsibudo.

Tikriausiai jie negalėjo net normaliai pamiegoti. Staiga suvokimas atėjo mano atmintin.

- Kur Lexi?! - aš pašokau vietoje ir to pasigailėjau, nes skausmas nuvilnijo per visą kūną. - Po velnių...

- Brolau, gal tu nešokinėk taip. - Harry padėjo man geriau įsitaisyti.

- Ką sau galvojot, kai sumąstėt dingti nieko mums nepasakę? - Mia žiūrėjo tiesiai į mane.

- Aš nenusiteikęs moralams, Mia. Kur yra Lexi? - paklausiau antrąkart.

- Zayn, tu atsipirkai žymiai lengvesniais sužeidimais. Lexi dar operacinėje ir gydytojai nesuteikia daug vilčių. - Harry kalbėjo užjaučiamai.

- Ką?! Aš privalau ją pamatyti! - surikau.

- Ar tu bent girdėjai, ką tau sakė? Ji dar OPERUOJAMA. - pabrėžė Mia.

- Man nerūpi! Noriu ją pamatyti! - kėliausi iš lovos, bet skausmas vėl paguldė mane atgal. - Sakai mažesni sužeidimai?! Po velnių, kodėl tai taip skausminga?! - šūkavau.

- Nurimk, Z. Viskas bus gerai. - ramino Harry.

- Nurimti? - prunkštelėjau. - Kur tos sumautos slaugės?! Tegul suleidžia man prakeiktų nuskausminamųjų! - giliai įkvėpiau.

- Mia, pakviesk seselę. - paprašė Harry ir ši išėjo iš palatos.

- Kodėl Lexi, o ne aš? - palūžau.

- Zayn, tu jai reikalingas. Ir ji išgyvens, ji privalo tai padaryti. - Harry žodžiai teikė stiprybės, tačiau netgi jis pats atrodė praradęs viltį.

- Palik mane vieną. - paprašiau.

Harry ketino įvykdyti mano prašymą, tačiau kaip tik tą akimirką pro duris įžengė šmėkla - Perrie.

- Perrie? - Harry neteko amo.

- Ko tau čia? - spjoviau žodžius.

- Sveikas, Harry. - tarė, o tada pažvelgė į mane. - Aš juk pažadėjau tau košmarą. - išsišiepė.

Staiga mintis pati atėjo į galvą.

- Tu suknista kalė! Aišku, kad tai tavo darbas! - ėmiau šaukti.

- Ir tai greitai nesibaigs, mielasis. - perdėtai meiliai ištarė ji.

- Kas iš viso čia vyksta? Juk tu gyva, tai kodėl taip elgiesi, Pezz? - Harry buvo sumišęs.

- Z neminėjo, kad turėjome vaikelį, kuris mirė, tiesa? Ir dėl ko tai nutiko? Dėl sumautos Lexi, kuri įsibrovė į mūsų gyvenimus! - iš jos veržėsi pyktis.

- Tu, prakeikta beprote, nešdinkis iš čia kol pats savo rankomis tavęs nenudėjau! - užrėkiau ir paleidau į ją blonknotą, kuris gulėjo ant mano lovos.

- Ai! - suklykė ji ir pasitraukė.

Harry susiraukęs žvilgtelėjo į mane. Tačiau dabar viskas kas buvo manyje, tai tik sukilusi agresija.

- Perrie, tau nereikėtų čia būti. - Harry paskubomis išvedė ją iš palatos.

Lengviau atsikvėpiau, bet nuslūgęs pyktis vėl sugrąžino kūną raižantį skausmą. Po galais...

Po pusvalandžio gulėjau ramus ir nejaučiau skausmo, mat slaugė suleido man morfino. Viskas, ko norėjosi tai tik miegoti. Todėl pasidaviau tam, maniau, kad bent tada galėsiu pabėgti nuo šio košmaro. Galbūt tikėjausi, kad nubudęs, šalia savęs rasiu savo mažytę ir mes nebūsime patekę į tą sumautą avariją. Tačiau dėl visko klydau...

Vos užmerkiau akis, išvydau baisiausius vaizdus. Kartojosi tas pats prisiminimas, kaip automobilis nulėkė nuo tilto ir paniro po vandeniu. Dar bandžiau kažką daryti, mėginau padėti Lexi ir sau, bet nesugebėjau. Buvau per silpnas, juk nemokėjau plaukti, todėl skendau. Mano blondinukė neteko sąmonės vos įvyko smarkus susidūrimas su tiltu ir mes kritome į upę. Jaučiausi bejėgis. Net nepamenu kas mus išgelbėjo, tikriausiai tada be sąmonės buvau ir aš.

Staiga pabudau, nes Harry purtė mane ir bandė pažadinti, o gal nuraminti? Žiūrėjau į jį lyg koks pamišėlis, nesupratau kas darosi.

- Z, ar viskas gerai? - susirūpino.

- Ne. Aš net negaliu miegoti, prieš akis vis matau tuos kraupius vaizdus. - atsakiau atvirai.

- Dabar aišku kodėl šaukei Lexi vardą. Bet tai baigsis, kažkada. - atsitraukė nuo manęs.

- Kaip ji? - paklausiau.

Iš Harry veido išraiškos galėjau spėti, kad atsakymas nėra labai geras ar bent jau ne toks, kokį norėčiau girdėti.

- Harry, atsakyk. - pareikalavau.

- Aš nežinau kaip tau tai pasakyti, Z. Mums visiems dėl to bus sunku. - pradėjo.

- Tiesiog sumautai pasakyk, kas jai? - negalėjau savęs suvaldyti.

Atsivėrė palatos durys, tačiau viskas, kas man dabar rūpėjo, tai Lexi. Nenorėjau nieko matyti ar į kažką kitą kreipti dėmesį, kol nesužinosiu kokia blondinukės būklė. Tačiau likimas norėjo atkreipti mano dėmesį...

- Zayn? - balsas privertė mane pašiurpti.