"Babydoll. Fuck Reality"

"Aš išvykstu, Zayn"

Lexi

Stebėjau Zayn reakciją į mano ištartus žodžius. Nemaniau, kad jie taip jį sutrikdys.

- Ar vis dar myli? - tyliai paklausė jis.

Žinoma, kad myliu, idiote tu!

- Nežinau... Tiesą sakant, daug kas pasikeitė, Zayn. - stengiausi nuslėpti tiesą.

- Kas pasikeitė? - mačiau kaip jo kūnas įsitempė, tačiau jis vis tiek stengėsi išlikti ramus.

- Aš, tu ir visi kiti. - patrūkčiojau pečiais.

Z pakilo iš sėdmaišio ir netikėtai priėjo prie manęs. Jis atsitūpė priešais mane, prie lovos krašto.

- Argi aš pasikeičiau? - paklausė jis.

- Taip. - net nedvejodama atsakiau.

- Kuo?

Šito klausimo nesitikėjau, todėl keletą minučių tylėjau. Atvirai, sunku kažką pasakyti, kai jis taip arti. Kodėl negaliu tiesiog išrėkti kaip jį myliu? Oh, tam trukdo Perrie ir Jake.

- Aš laukiu tavo atsakymo, Lexi. - Zayn grąžino mane iš mano minčių.

- Tai tu man pasakyk. Nejau nejauti, kad esi kitoks? - bandžiau kažkaip išsisukti.

Z susiraukė, o tada nuoširdžiai nusišypsojo.

- Tačiau tu nei kiek nepasikeitei, Lexi. Vis dar moki išsisukti nuo atsakymų. - tyliai sukrizeno.

Nuraudau. Kaip jis taip sugeba? Kodėl jis vienintelis žmogus, kuris permato mane kiaurai? Nuvijau mintis šalin.

- Gerai, nemanai, kad jau metas miegoti? Rytoj manęs laukia sunki diena. - tiesiog pakeičiau temą.

- Sunki diena? - susiraukė jis.

Linktelėjau. Tik nežinau ar sakyti tai Zayn, ar ne? Juk vis dėlto išvyksiu porai dienų, o gal net ir ilgiau?

- Galėčiau paklausti, kuo ta diena tokia ypatinga? - Z tęsė pokalbį.

Giliai įkvėpiau ir atsidusau. Beprasmiška kažką nuo jo nuslėpti.

- Aš išvykstu, Zayn. - tariau.

Juoduko veidas persimainė. Jis lyg suakmenėjo. Po minutėlės pakėlė akis į mane.

- Kiek ilgai? - paklausė.

- Nežinau, dar neapsisprendžiau. - atsakiau atvirai.

- Išvyksti rytoj?

- Ne, rytoj nusipirksiu bilietą.

- Kelionė lėktuvu? Po kelių dienų išvyksi?

- Taip, skrisiu lėktuvu. Manau, skrydis už dviejų dienų.

Hm... Kodėl jis tiek daug klausinėja?

- Aš nenoriu, kad tu išvyktum, Lexi. - pareiškė jis.

- Tu gal juokauji, Zayn? Tu nepriversi manęs persigalvoti. - atšoviau.

- Tu neskrisi. - rimtai kalbėjo jis.

- Ar dabar kelsi ginčą, kuris neturi jokios prasmės? Dievaži, Zayn, aš suaugusi moteris ir tikrai neprivalau tau aiškintis ką ketinu daryti. - piktai žiūrėjau į jį.

Jo dabartinis noras viską kontroliuoti, mane tiesiog siutino. Kas jis mano esąs, kad galėtų man įsakinėti?

- Ar man reikia priminti, kad jei ne aš, tai galbūt jau seniai gulėtum kokiame griovyje? - Zayn nei kiek nenusileido.

Už tai trenkiau jam antausį.

- Nedrįsk! Jei ne tu, Jim būtų gyvas, o ir mano gyvenimas geresnis nei dabar. - tiesiog degiau pykčiu.

Zayn atsistojo ir įsiutęs pažvelgė į mane.

- Tu nei pusės nežinai koks suskis buvo tavo Jim. - rėžė.

- Bent jau ne toks avigalvis kaip tu! - atšoviau.

Z nesusivaldė ir sugriebęs mano riešą, greitai truktelėjo mane prie pat savęs. Jo akys tiesiog svaidėsi žaibais.

- Nežaisk su manimi, Lexi, juk žinai kas gali būti... - suurzgė.

Šiurkščiai ištraukiau savo riešą ir atsitraukiau nuo Zayn.

- Negrąsink man. Šįkart tau neišdegs.

Juodukas giliai įkvėpė ir trumpam užsimerkė. Atsimerkęs jis apsisuko ir tiesiog išėjo iš kambario.

Ką? Ir tai viskas? Nieko nelaukiau ir sekiau paskui jį. Radau jį stovintį koridoriuje ir atsukusį man nugarą. Lyg pajautęs, kad čia esu ir aš, jis lėtai atsisuko į mane.

- Kodėl nori išvykti? - tyliai paklausė, jau kiek nurimęs.

- Turiu reikalų, kuriuos būtina spręsti dabar pat. - trumpai atsakiau.

- Nejau negaliu kažkaip tau padėti? - susiraukė jis.

Atrodo, jis tikrai nurimo. Giliai atsidusau.

- Neįsižeisk, bet nenoriu, kad kištumeisi ten, kur tavęs tikrai nereikia, Z. - tariau atvirai.

Nors žinau, kad kažkur giliai širdyje, mano vidinis balsas rėkte rėkė, kad pasipasakočiau Zayn'ui ir juo pasitikėčiau. Tačiau net neketinau to daryti.