1.47

(Daina: Yael Naim - Toxic (Britney Spears Cover) [16 Bit Dubstep Remix])

Zayn

Lexi rėkė iš skausmo ir priešinosi, bet šįkart man jau gana. Aš ją pamokysiu tinkamo elgesio...

Suėmiau jos riešus į vieną ranką ir ėmiau slinkti kita ranka po jos šortais. Ji ėmė spardytis ir muistytis dar labiau. Negalėjau jos suvaldyti, todėl vėl jai trenkiau, bet ne taip smarkiai kaip prieš tai. Mačiau jos akyse pyktį ir baimę, bet man tai nerūpėjo.

Staiga susilaukiau spyrio į gerą vietą. Suinkščiau ir ją paleidau. Aišku ji pasinaudojo proga ir puolė prie durų, bet aš buvau greitesnis, nors man ir skaudėjo.

- Atsiimsi už tai... - sugriežiau dantimis, kai stipriai prirėmiau ją prie durų.

Šiurkščiai atitraukiau ją nuo jų ir nustūmiau ant lovos. Ji ėmė trauktis prie pat lovos galvūgalio. Nusijuokiau. Niekada nemačiau jos tokios. Už mano akių užkliuvo medžiaga kyšanti iš stalčiaus.

- Kažkas naujo, atsimeni? - tariau ir trūktelėjau tą medžiagą, kuri pasirodė esanti skarelė.

Lexi akyse mačiau didžiulę baimę. Ji nesugebėjo pratarti nei žodžio. Vienintelis dalykas, kurį ji darė, tai klykė iš skausmo.

Greitai atsiradau prie jos ir neleidau jai niekur bėgti. Atsisėdau žemiau jos liemens, kad ji nebegalėtų man įspirti. Vėl sugriebiau jos rankas ir pasinaudojau raudona skarele, pririšdamas jos rankas prie lovos. Ji vėl ėmė muistyti ir šįkart jos skruostais pradėjo riedėti ašaros.

- Paleisk mane, Zayn, maldauju. Juk aš tau nieko nepadariau. - pagaliau prakalbo.

Suėmiau jos veidą ir žiūrėjau į ją.

- Tu prisižaidei, lėlyte. Dalini save kitiems, o juk žinai, kad man tai nepatinka. Esi tik mano. - sušnabždėjau jai į ausį.

- Nereikia, prašau! - ji verkšleno, kai palikau ją tik su apatiniu trikotažu.

- Galbūt dabar aš esu šunsnukis, taip? Tačiau aš vis tiek leisiu tau patirti malonumą, kuri taip mėgsti. - mirktelėjau.

- Zayn, maldauju tavęs, sustok, prašau. - ji nenustojo kalbėti.

- Galėčiau tave patvarkyti dabar pat, bet aš laukiu, ar ne? Jei nesidrąskysi ir būsi paklusni, viskas bus gerai, pažadu, lėlyte. - pirštais priliečiau jos skruostą.

Staiga pasigirdo beldimas į duris.

- Lexi, meilute, ar tai tu čia? - tai buvo vyriškas balsas.

Nespėjus jai prasižioti, delnu užčiaupiau jos burną.

- Bent vienas ne toks žodelis ir galėsi pamiršti kas yra laisvė, supratai? - pasakiau jai į ausį.

Ji greitai palinksėjo ir aš atitraukiau ranką nuo jos burnos.

- Jake, tai aš. Kodėl atvažiavai? - jos balsas šiek tiek virpėjo.

Kilstelėjau antakį iš susidomėjimo. Jake Reed yra čia? Įdomu. Taip norėčiau pagražinti jo dailų veidelį.

- Norėjau pasimatyti, o ką tu ten veiki? Kodėl užsirakinai? - stebėjosi.

Įdėmiai žiūrėjau į Lexi ir laukiau kol jos graži galvelė kažką sumąstys. Tiesa, tikriausiai įdomu kodėl aš su ja taip žiauriai elgiuosi? Manau, ji peržengė visas ribas. Ji melavo visiems, o aš kaip koks kvailys ją įsimylėjau.

- Aš neužilgo einu į vakarėlį, nori kartu? - pasiūlė Jake, nesulaukęs Lexi atsakymo.

- Ne, šiandien ne. - atsakė.

- Gerai, tada susimatysime vėliau. - pasakė ir girdėjome kaip užsidarė durys.

- Taigi, vėl likome vieni. - nužvelgiau Lexi figūrą. - Būtų pats metas pradėti tai ką suplanavome, nemanai?

Ji tik purtė galvą, o aš nusijuokiau.

- Nagi, lėlyte, pameni kaip tau būdavo gera? - paklausiau.

- Tu nebetoks. Tu monstras. - tėškė žodžius.

Susiraukiau.

- Nejau gi? O kas tada tu? Leisk tau priminti, kad buvau pirmasis tavo gyvenime ir antasis, trečiasis bei ketvirtas, ar man dar vardinti? - kilstelėjau antakį.

Ji papurtė galvą.

- Dėl visko kaltas Jake? Jei nebūčiau su juo, tu šito nedarytum. - nužvelgė mane.

- Dar buvo ir Harry, pamirštai paminėti jį. - pridūriau.

- Gerai! Aš kalė, taip?! Tai nagi, greičiau, išdulkink mane ir palik ramybėje! - netikėtai ėmė šaukti.

- O kas sakė, kad aš darysiu būtent tai? - paklausiau.

Jaučiau kaip jos kūnas įsitempė. Mačiau, kad ji bijojo ir nežinojo ko laukti iš manęs. Maža to, jos skruostais vėl nuriedėjo pora ašarų. Tačiau nutiko kažkas keisto. Aš pasijutau kaltas. Tik dabar suvokiau, kad ji pavadino mane monstru...