1.45

(Daina: Sturm und Drang - Molly The Murderer)

Zayn

Vis dar buvau lauke, kai pro duris kažkas išėjo. Man nelabai rūpėjo kas tai, tačiau užteko pamatyti blondiniškus plaukus, kad suprasčiau kas tai.

- Dieve, Zayn, kas nutiko? - Perrie aiktelėjo.

Ji bandė paliesti mano prakirstą lūpą, bet aš greitai sulaikiau jos ranką. Atsisukau į ją. Ji atrodė pasimetusi. Juk aš ją apšaukiau, bet vis tiek jai rūpiu. Tai galbūt man reikėtų viską ištaisyti?

Lėtai prisitraukiau Pezz arčiau savęs. Ėmiau lenktis prie jos lūpų. Mačiau, kad ji velniškai sutrikusi ir buvo įsitempusi, kai mūsų lūpos vos vos susilietė. Tačiau tuomet aš pats ir atsitraukiau. Aš negaliu, tiesiog... Ji ne Lexi ir niekada ja nebus.

Perrie patraukė savo ranką ir atsistojo. Nieko nepasakiusi, grįžo į namelio vidų. Velnias. Gavau progą viską atitaisyti, bet vėl ją praleidau.

Suurzgiau ir atsistojau, nulipau nuo laiptų žemyn ir žadėjau eiti, kai tiesiai į mano glėbį įlėkė Lexi. Vos nenuvirtau kartu su ja, bet sulaikiau mus abu. Ji buvo uždususi ir keistai žiūrėjo į mane. Jos akys sustojo ties mano lūpomis.

- Tai ne nuo manęs. - tarė.

Prunkštelėjau.

- Tai Louis. - pasakiau.

Ji susiraukė.

- Už ką jis tau trenkė? - paklausė.

- Už Perrie, pasakiau tiesą.

- Kokią tiesą?

- Kad jos nemyliu. Louis ji tarsi sesuo, tad jis man ir trenkė. - paaiškinau.

Ji prikando savo lūpą, o aš tiesiog stebėjau jos mėlynas akis. Net nespėjau susivokti, kai jos lūpos palietė mano. O to nutraukti nesugebėjau.

Mano rankos labiau prisitraukė ją arčiau ir aš ėmiau atsakyti į bučinį. Labai greitai jis tapo gilesnis ir aistringesnis. Lexi pirštai žaidė su mano plaukais, kol bučiavomės. Po truputį atsitraukinėjome, kad įkvėpti oro, bet to užteko ir kalboms.

- Jaučiu kraujo skonį. - pratarė ji.

- Jis mano. - įkvėpiau oro.

- Mes neturėtume to daryti. - pasakė.

- Kam tai rūpi? - vėl sujungiau mūsų lūpas.

Tuomet abu greitai atšokome vienas nuo kito, nes išgirdome kažką dūžtant. Pasukome galvas link garso šaltinio. Šūdas. Perrie stovėjo tarpduryje, o ant grindų puikavosi kažkokio buteliuko šukės.

- Perrie... - norėjau bent jau kažką paaiškinti, bet ji apsisuko ir dingo namelyje. - Po velnių! - nusikeikiau.

Lexi be žodžių stovėjo šalia manęs. Nekaltinau jos dėl nieko. Pats esu kvailys, kad nesugebu sutvarkyti problemų.

- Ar gali mane parvežti į miestą? Aš nebenoriu čia pasilikti. - galiausiai prakalbo Lexi.

Puikiai ją supratau, todėl linktelėjau ir mes abu nuėjome link mano automobilio. Prieš išvažiuojant dar spėjau per veidrodėlį pamatyti nuo jūros grįžtantį Harry. Per daug to nesureikšminau.

Važiuojant link miesto norėjau pasikalbėti su Lexi, bet neišdrįsau kažką jai sakyti. Jei dabar viskas atrodo gerai, tai dar nereiškia, kad tai yra tiesa.

Mieste sustojau prie parko, kuriame Lexi sakė ją išleisti. Sukaupiau visą savo ryžtą ir pagaliau prabilau, kol ji dar neišėjo.

- Aš atsiprašau. - pasakiau.

- Už ką? - ji atsisuko į mane.

- Neturėjau tau trenkti. Atleisk. - jaučiausi velniškai kaltas.

- Pamiršk tai. - atsakė.

Pakėliau akis į ją. Ji nebebuvo ta pati Lexi, kurią pažinau. Tai buvo visai kita asmenybė.

- Kodėl tu taip pasikeitei? - tiesiog paklausiau.

- Tu mane pakeitei, Zayn. Pameni, kiek daug visko įvyko ir kas dedasi dabar? Viskas tik dėl tavęs. - tarė.

Turėjau kažką atsakyti, bet nežinojau ką. Todėl Lexi daugiau nieko nepasakiusi, išlipo iš automobilio. Per stiklą dar mačiau tolstančią jos figūrą, bet neprisiverčiau ją sulaikyti.

Apsukau automobilį ir važiavau atgal link namelio. Savaitgalis su draugais, gal bent taip nusiraminsiu. Tačiau dar nei neišvažiavus iš miesto sulaukiau Niall skambučio.

- Klausau, Niall. - atsiliepiau.

- O, kažkas pagaliau sugalvojo įsivardinti numerius. - sukrizeno airis.

- Yeah, kodėl skambini? - nusijuokiau.

- Gavau pranešimą, kad pasirodė Reed'o lėlytė. - sukikeno.

- Nors viena gera naujiena. - šyptelėjau.

- Eisi pasilinksmint? - paklausė.

- Pamokysiu ją kaip reikiant. - nusijuokiau.

- Atsiųsiu adresą žinute. - juokėsi.

- Gerai, viso. - padėjau ragelį.

Atrodo, šiandien man nusišypsojo laimė, o kažkam labai nepasisekė.