1.44

(Daina: Delta Goodrem - Lost Without You)

Lexi

Vos palikau Zayn vieną, iš karto išlėkiau į lauką. Man nerūpėjo ar mane kas matė, ar ne. Aš norėjau iš čia dingti. Nesu tokia stipri kokia atrodau...

Ėmiau eiti link jūros. Priėjau tą pačią vietą, kur buvau su Zayn. Tas medis... Kelias minutes tiesiog į jį žiūrėjau, į tą užrašą... Tuomet atsisėdau ant žemės ir nugara atsirėmiau į tą medį. Mano akyse po truputį kaupėsi ašaros. Nekenčiau būti pažeidžiama, ilgą laiką to ir nebuvo, kol nepasirodė Zayn. Vėliau jis buvo suimtas ir taip, aš kentėjau, bet radau sprendimą, o kaip rasti jį dabar?

Viena, antra ir dar viena ašara nusirito mano skruostu. Šiurkščiai jas nubraukiau ir atsistojau. Giliai įkvėpiau ir ėmiau žingsniuoti atgal prie namelio. Žiūrėjau į taką, todėl netikėtai į kažką atsitrenkiau ir kiek atšokau atgal. Pakėliau akis.

- Harry? - pratariau.

Jis nieko nesakė, tiesiog stipriai mane apkabino. Nesupratau kaip jis mane rado ir kodėl apkabino.

- Mačiau kaip išlėkei iš namelio. Zayn ir vėl kažką padarė, tiesa? - jis tarsi atsakė į man kilusius klausimus.

Prikandau lūpą, nes ji virpėjo. Norėjau išsiverkti, tačiau negalėjau pasirodyti silpna net prieš Harry.

- Nagi, Lexi, juk žinai, kad gali manimi pasitikėti. - jis suėmė mano smakrą ir švelniai kilstelėjo mano galvą viršun.

Jo akyse mačiau didžiulį nerimą ir gailestį. Manau, jis pastebėjo mano ašarotas akis ir šiek tiek paraudusį skruostą. Harry pirštai švelniai jį prilietė ir aš truputį krūptelėjau. Visgi Malik trenkė man pakankamai stipriai.

- Tai Zayn'o darbas? - atsargiai paklausė.

Lėtai linktelėjau. Harry susiraukė. Akivaizdu, jis supyko ant Zayn.

- Aš su juo pasikalbėsiu... Jis puikiai žino, kad neturi jokios teisės trenkti merginai. - tarė.

Aš tylėjau, bet kai Harry kūno šiluma mane apleido, man tai nebepatiko. Supratau, kad jis ketina dabar pat viską išsiaiškinti su Zayn. Negalėjau to leisti, todėl pačiupau jį už rankos.

- Nereikia, Harry. Aš jam jau atsilyginau. - pasakiau.

Jis šyptelėjo pusę lūpų ir grįžo prie manęs. Norėjau jo paklausti apie Mia, bet jo lūpos neleido to padaryti. Taip, Harry mane pabučiavo.

Negalėjau nieko kito daryti, kaip tik atsakyti tuo pačiu. Rankomis apsivijau jo kaklą, o jo rankos ilsėjosi ant mano liemens. Aš turėjau kiek pasistiebti, nes Harry už mane buvo aukštesnis. Jaučiau kaip jis kažkur mus stumė, kol mano nugara pajuto medį. Tuomet jo rankos apleido mano liemenį ir nuslydo ant klubų. Jis pritūpė ir kilstelėjo mane aukštyn. Kojomis apsivijau jo liemenį ir tvirčiau įsikibau. Bučinys tapo gilesnis ir aistringesnis. Galiausiai, kai abiems pritrūko oro, viską užbaigėme.

Mano akys lakstė ir nežinojo kur dėtis. Esu tikra, kad Harry nesitikėjo sulaukti atsako į bučinį. Jo veidą puošė šypsena. Jis nuleido mane ant žemės, bet vis dar laikė prie medžio, jo rankos vėl ilsėjosi ant mano liemens.

- Dabar žinau, kad tikrai tau patinku. - tarė.

Velnias. Taip neturi būti.

- O Mia'i? - paklausiau.

Jis sutriko.

- Mia mane myli... O aš... Aš nebežinau. - tyliai ištarė ir atsitraukė.

Jis atsuko man nugarą ir žiūrėjo į tolį. Jaučiausi kalta prieš Mia, tačiau juk ji kažką darė su Zayn, tiesa?

Priėjau arčiau Harry ir apkabinau jį iš nugaros. Pasistiebiau ir padėjau galvą ant jo peties.

- Ar tu tikras, kad Mia tave myli? Turiu omenyje, kad santykiuose visi padaro šiokių tokių nukrypimų. - tariau.

Jis atsisuko į mane ir žiūrėjo tiesiai man į akis.

- Ar tu kažką žinai? - paklausė.

Papurčiau galvą. Nenorėjau kištis į jų problemas.

- Žinai, maniau, kad man užteks tiesiog būti draugais, bet pasirodo to nepakanka... - užsiminė.

- Ką turi omenyje? - sutrikau.

- Tave. Manau, kad imu tave įsimylėti, Lexi. Nežinau ką jauti tu, bet dėl savo jausmų esu visiškai tikras.

O varge... Nejau tai tikrai vyksta? Po galais, kaip galėjau leisti tam nutikti?

- Harry, paklausyk, aš nenoriu, kad mane įsimylėtum. Tu manęs dar gerai net nepažįsti. Tu...

Jis pertraukė mane vėl sujungdamas mūsų lūpas. Šįkart tai buvo trumpi bučiniai, tačiau tuo viskas nesibaigė. Harry rankos tvirtai apsivijo mano liemenį ir prisitraukė mane prie savęs. Jaučiausi įsitempusi, bet ir vėl pasidaviau. Ėmiau jausti kaip Harry pirštai slenka po mano palaidine, tai sugrąžino mane į realybę. Greitai atsitraukiau nuo Harry ir giliai kvėpavau.

- Nereikia, Harry, paskui teks gailėtis. - pasakiau ir tiesiog pasileidau bėgti link namelio.

Jei būčiau likusi ten dar bent minutei... Taip, Harry buvo teisus, aš taip pat jaučiu jam simpatiją. Ne, daugiau nei tai...