1.40

(Daina: Rihanna ft. Justin Timberlake - Rehab)

Lexi

Nusekiau Harry į virtuvę. Jaučiau, kad laukia ilgas pokalbis.

Atsisėdau ant kėdės, o jis atsistojo prie spintelių. Atsisukome vienas į kitą ir aš laukiau kada Harry pradės kalbėti. Ko ir sulaukiau...

- Tai kas vyko koridoriuje, liks tik tarp mūsų keturiu, pažadu. - tarė.

Linktelėjau, bet tikėjausi visai kitokios pokalbio pradžios.

- Neklausiu kodėl bučiavaisi su Zayn, nes tai ir taip aišku. Tačiau kodėl meluoji ne tik sau, bet ir kitiems? - paklausė.

- Apie ką tu kalbi? - sutrikau.

- Aš atsimenu kaip sakei, kad nenori vėl įsimylėti Zayn. Bet pamiršai, kad tu negali, nes tu jį jau myli.

- Aš ne...

- Nemeluok man, Lexi. Abu puikiai žinome tiesą. - pertraukė mane.

Nusukau akis į langą. Kaip turėčiau elgtis? Nenoriu kariauti su Perrie, nenoriu skaudinti man svarbių žmonių, bet viską gadina Zayn.

- Kuriam tikslui buvau reikalingas aš? - netikėtai paklausė.

Atsisukau į jį ir pažvelgiau jam į akis. Jis neturėjo šito paklausti. Jam nereikėjo...

- Nežinau. - atsakiau sąžiningai.

- Gerai, tuomet ką jautei kai mes bučiavomės? Ar tu galvojai tik apie Zayn?

Papurčiau galvą ir atsistojau. Per daug įtampos. Aš šitaip negaliu.

Ruošiausi išeiti iš virtuvės, bet Harry sugavo mano riešą. Stipriai užsimerkiau bijodama pamatyti jo žalias akis tiesiai priešais save.

Jis lėtai traukė mane atgal, kol aš pajaučiau susiliečiant mūsų krūtines. Jaučiau jo kvėpavimą ant savęs ir girdėjau mūsų širdžių dūžius.

Lėtai atsimerkiau ir pamačiau tas akis. Prakeikiu tą akimirką, kai sugalvojau su juo prasidėti. Ne, ne todėl, kad viskas buvo blogai, tiesiog... O Dieve, aš galėjau ir susilaikyti.

- Atsiprašau, aš tikrai taip negalvoju. - pratarė.

- Harry... - kiek atsitraukiau, bet daugiau negalėjau, mat garbaniaus rankos apsivijusios mano liemenį.

- Nieko nesakyk. Aš net neturėjau pradėti šio pokalbio. Tu tiesiog jam pasidavei, kitaip ir būti negalėjo. - kalbėjo toliau.

Menkai šyptelėjau. Palyginus per tiek mažai laiko Harry spėjo mane pažinti. Jis suprato kokia esu iš tiesų ir ką man reiškia Zayn. Bet aš visiškai neturėjau noro apie tai kalbėti dabar.

- Nekaltinsiu tavęs jei...

- Po galais, Harry, užsičiaupk. - pertraukiau jį ir greitai sujungiau mūsų lūpas.

Net nežinau kokio velnio aš tai padariau, tačiau kai norėjau atsitraukti, buvo per vėlu. Harry atsakė į mano bučinį ir pamažu mes apsisukome. Jis greitai užkėlė mane ant spintelių, priversdamas kojomis apsivyti jo liemenį. Nebegalėjau to sustabdyti. Rankomis apsivijau jo kaklą ir įvėliau savo pirštus į jo garbanas. Pagilinau bučinį, o jis truktelėjo mane už liemens, dar arčiau savęs.

Užbaigus aistringą bučinį, suglaudėme mūsų kaktas ir žiūrėjome vienas į kito akis. Negalėjau patikėti, kad vėl nesusivaldžiau.

- Kodėl verti mane eiti dėl tavęs iš proto, Lexi? - sušnabždėjo Harry.

Sutrikau. Palaukit, o kaip Mia? Atsitraukiau.

- Aš taip nebegaliu. Mes negalime apgaudinėti kitų, ypač Mia'os. - tariau.

Harry papurtė galvą.

- Tu teisi, bet leisk tau priminti, kad kai visa tai pradėjome, tada Mia tau nerūpėjo. - pasakė.

Trenkiau jam antausį.

- Niekada nedrįsk taip sakyti. - lėtai ištariau.

Kiek pastūmiau jį ir nulipau nuo spintelių. To buvo per daug. Niekada nebuvau ir nebūsiu savanaudė kalė. O Harry žodžiai kaip tik tai ir tvirtino.

- Gerai, aš ir vėl suklydau. - jis pasitrynė savo skruostą.

Pakėliau akis ir piktai jį nužvelgiau. Tačiau visas pyktis dingo vos pastebėjau gailesčio kupinas jo smaragdines akis.

- Turėtum galvoti ką sakai, Harry. - pratariau.

Jis linktelėjo.

- Aš atsiprašau, bet tai nepaaiškina dabartinio mūsų bučinio prasmės. Kodėl mane pabučiavai, Lexi? - paklausė.

- Aš nežinau... Tu per daug kalbėjai. - menkai šyptelėjau.

- Netiesa. Tu būtum sustojusi, bet negalėjai, taip? Kodėl? - jis žiūrėjo tiesiai į mane.

Jo žvilgsnis šiek tiek trikdė. Bet tai nekeitė fakto, kad aš visiškai nežinojau atsakymo į jo klausimą.

- Tikriausiai aš tau kažką jaučiu. - tyliai atsakiau.

- Simpatiją? - paklausė.

Linktelėjau.

- Galbūt. - pridėjau.

Jo pirštai švelniai prilietė mano smakrą ir pakėlė mano galvą viršun. Jis sulietė mūsų lūpas ir nusišypsojo.

- Kad ir kas tai būtų, aš visada būsiu šalia tavęs, Lexi. Lauksiu tavo tikrojo atsakymo. - tarė.

Vos vos nusišypsojau, kai jo tvirtos rankos mane apkabino ir prispaudė mano gležną kūną prie savo krūtinės.

Atsitraukiau ir pakštelėjau į jo skruostą.

- Ačiū tau, Harry, už viską. - pasakiau.

Jis šyptelėjo ir delnu paglostė mano skruostą, tuomet aš palikau jį virtuvėje vieną.