1.29

(Daina: Macklemore & Ryan Lewis - Thrift Shop)

Zayn

Palikau visus prie baro, o pats išėjau į lauką parūkyti. Vos grįžau prie baro, visa gauja jau buvo šokių aikštelėje, taip pat mačiau kaip Lexi nuėjo į tualetą.

Stebėjau šokančius žmones, kai kažkokia mergina ėmė šokti tiesiai priešais mane. Sukrizenau. Tokiais būdais mano dėmesio tikrai nepatrauksi. Nusisukau į barą, tačiau nors ir akivaizdžiai parodžiau jai, kad ji manęs nedomina, ji atėjo prie manęs.

- Sveikas, aš Anna, o tu? - ji pasirėmė į barą šiek tiek parodydama savo krūtinę.

Mano veide atsirado kvaila šypsena, kai nusukau akis nuo to "vaizdelio". Ji akivaizdžiai lengvabūdė.

- Manau tau užteks žinoti, kad mane vadina Z. - tariau net nepažvelgęs į ją.

Ji kiek susiraukė, bet tada priėjo dar arčiau manęs.

- Nejau nepasiūlysi merginai išgerti? - paklausė.

Puikiai mačiau, kad ji su manimi koketuoja. Tai taip nuvalkiota...

- Gerai, ką gersi? - atsisukau į ją.

- Margaritą. - šyptelėjo.

Pasakiau barmenui užsakymą ir vos jį gavau, įdaviau tiesiai merginai į rankas.

- Štai tavo gėrimas, tačiau šiąnakt aš nenusiteikęs žaidimams, Anna. - pasakiau stebėdamas jos akis.

Ji tik susiraukė, o aš nuėjau nuo jos tolyn. Žadėjau eiti pas kitus, tačiau mano akys užkliuvo už pusgirčio vaikino, kuris nuėjo į moterų tualetą. Atrodo, jis tikrai apsinešęs, kad net nemato kur eina. Tuomet man toptelėjo mintis...

Nežinau kodėl tai padariau, bet iš karto nulėkiau prie moterų tualeto durų. Jos buvo užrakintos. Šūdas!

Nieko nelaukęs ėmiau trankyti duris ir tuoj pat jas išlaužiau. Aišku, niekam tai nebuvo įdomu, nes visi čia apsinešę.

Vos įėjau vidun, likau šokiruotas. Mane užvaldė neapsakomas pyktis ir aš greitai atplėšiau tą idiotą nuo merginos, trenkiau jam tiesiai į nosį. Kol jis nenukrito ant grindų, sugriebiau jį už marškinių apykaklės.

- Sumautas, šunsnuki, tu žinai ką aš tau dabar padarysiu?! - šaukiau jam į veidą.

Žvilgtelėjau į blondinukę, ji atrodė sukrėsta. Ir dėl to kaltas tas idiotas.

Trenkiau jam dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą... Žinau, šįkart pyktis paėmė viršų. Tikriausiai būčiau jį netgi užmušęs, tačiau mane sulaikė...

- Zayn... - tai buvo Lexi balsas.

Akimirkai sustingau, tuomet pasukau galvą į ją ir paleidau vaikiną. Jis sukrito ant grindų, o aš atsitūpiau prie Lexi.

Kad ir ką daryčiau Lexi vis tiek atsiranda mano gyvenime. Tik vis kitokiu būdu... Manau niekada nebūčiau sau atleidęs jei būčiau čia pasirodęs bent minutę vėliau...

Lėtai akimis nužvelgiau blondinukės kūną. Kraujas manyje vėl užvirė, kai pastebėjau šiek tiek suplėšytą jos suknelę ir kelis sumušimus ant jos kūno. Tas sumautas suskis... Jo laimė, kad jo neužmušiau.

Nusirengiau savo odinę striukę ir apgaubiau Lexi kūną. Ji menkai šyptelėjo. Padėjau jai atsistoti. Dar piktai žvilgtelėjau į ant grindų gulintį vaikiną, tuomet kartu su Lexi išėjau iš moterų tualeto. Akimis ieškojau draugų, tačiau pastebėjęs juos vis dar besilinksminančius, nusprendžiau jiems netrukdyti. Mus pastebėjo tik Niall, bet jis tiesiog supratingai linktelėjo, todėl šyptelėjau.

Aš ir Lexi išėjome iš klubo. Greitai radau savo automobilį ir spustelėjęs kortelę - raktą, ją atrakinau. Tačiau Lexi nustojo ėjusi. Atsisukau į ją. Ir tik dabar supratau, kad mes dar nesikalbėjome po to, kai ją išgelbėjau.

- Ar viskas gerai? - švelniai paklausiau.

- Tau nebūtina mane saugoti. - tarė.

Mano veide pasirodė maža šypsena.

- Aš tiesiog parvešiu tave namo, gerai? - žiūrėjau tiesiai į ją.

Ji atsiduso ir linktelėjo. Tikriausiai prisiminė, kad su manimi ginčytis neverta.

Abu įsėdome į mano automobilį ir aš jį užvedžiau, išvažiavau iš aikštelės.

- Žinai, man atrodo turime problemą. Aš taip ir nežinau kur tu gyveni. - sukrizenau.

Jos veide pasirodė šypsena. Ir pripažinsiu, kad man patiko jog būtent dėl manęs jos veide pasirodė ta šypsena.

- Baker gatvė, 7. - pasakė adresą.

Linktelėjau ir toliau vairavau.

Mums pasiekus Lexi namus, pastačiau automobilį aikštelėje. Abu išlipome iš jo ir aš palydėjau blondinukę iki durų. Vos atrakino namų duris ir jas atidarė, ji atsisuko į mane. Ruošėsi nusiimti mano odinę striukę, tačiau aš ją sulaikiau.

- Pasilik, bus proga dar kartą pasimatyti. - nusijuokiau.

Ji šyptelėjo ir leido mano striukei toliau šildyti jos gležną kūną.

- Manau, aš jau eisiu, be to, ačiū tau. - tarė ji.

Linktelėjau ir ji įžengė vidun į namus, uždarė duris. Pažvelgiau žemyn lyg kažko vis dar laukdamas...