Atėjus vakarui, Zayn pasakė, kad dabar pasiliks su manimi. Tačiau šįkart jau geriau jis būtų išėjęs...

Kai Zayn užmigo ėmiausi savo plano. Tyliai ir atsargiai išlipau iš lovos ir susiradau savo rūbus. Greitai apsirengiau. Dar kartą dirstelėjau į Zayn. Jis ramiai miegojo ant čia esančios sofutės. Šyptelėjau dėl tokio vaizdo ir tyliai išsliūkinau iš palatos.

Apsidairiau koridoriuje ir kiek paslėpiau savo plaukus bei veidą, užsimesdama gaubtą. Taip pat užsidėjau akinius tamsintais stiklais. Turėjau iš čia pasprukti nepastebėta.

Ėjau koridoriumi tolyn lyg paprasta lankytoja. Tačiau mano širdis ėmė plakti daug smarkiau, kai kažkas mane patraukė atgal. Buvau įstumta į kažkokį sandėliuką. Norėjau rėkti, bet jis delnu uždengė mano burną ir laisva ranka įjungė šviesą. Mėšlas!

- Ką po velnių tu čia darai, Dia? - Zayn atrodė kiek piktas.

- Aš nenoriu čia likti. - rimtai atsakiau, kai nusiėmiau akinius ir gaubtą.

Gal Zayn padės man išeiti, o gal ir ne.

- Po galais, nejau tu niekada negali pabūti rami? - susinervinęs greitai ranka perbraukė per savo juodus plaukus.

Dėl neaiškių priežasčių suirzau ir aš. Šiek tiek pastūmiau Zayn.

- Jei aš tau per daug aktyvi, kodėl mes pora? - atkirtau.

Zayn nelinksmai nusijuokė ir tada netikėtai rankomis įsirėmė į mano pečius ir prirėmė mane prie sienos.

- Kas po velnių tau darosi, ką? - rimtai žiūrėjo į mane.

Šiurkščiai patraukiau jo rankas nuo savęs ir šįkart jau stipriau pastūmiau jį nuo savęs. Jis atrodė sutrikęs.

- Gal tu eik geriau pasidulkint su kokia sesele, o mane palik ramybėje, Zayn! - išrėžiau.

Stebėjausi savo žodžiais. Po velnių, su manimi tikrai kažkas negerai. Galbūt čia kokie ligos simptomai, o dar prisideda ir nėštumas. Tačiau nors ir nenoriu pyktis su Zayn, tik taip galiu išeiti ir daug ką išsiaiškinti.

- Ką tu čia nusišneki? Ar tau su galva viskas gerai?

Nesusivaldžiau ir trenkiau jam antausį. Jo piktas žvilgsnis pasiekė mane, bet man tai nerūpėjo.

- Aš ne beprotė, Zayn. - lėtai ištariau.

Kai mano ranka jau beveik siekė durų rankeną, Zayn sugriebė mano riešą ir greitai atsuko mane į save.

- Paleisk mane, Zayn. Neturi jokios teisės mane čia laikyti. - pasakiau ištraukdama savo riešą.

- Žinai, kai tu pyksti, tai traukia dar labiau. - jo balsas skambėjo giliai ir gundančiai.

Jo žvilgsnis varstė mane kiaurai ir po galais, jo prisilietimai taip pat darė savo. Jis lėtai abi savo rankas uždėjo ant mano liemens ir švelniai prisitraukė mane arčiau. Žiūrėjo tiesiai man į akis, kai jo pirštai pamažu ėmė slysti po mano megztuku. Aš užsimerkiau ir sudrebėjau jo pirštams palietus mano odą. Kol buvau užsimerkusi pajutau jo lūpas švelniai priliečiant mano kaklą.

- Zayn... - aš pratariau prikąsdama lūpą.

Atsimerkusi išvydau priešais save dvi gilias, rudas akis. Jaučiau kaip Zayn pirštai mikliai atitraukė mano megztuko užtrauktuką ir jį nurengė, po kuriuo vis dėlto buvau tik su liemenėle. Aš pirštais sugavau Zayn maikės kraštus ir greitai ją nuvilkau. Mano nuogu liemeniu, jo rankos nuslydo ant mano klubų ir kilstelėjo mane į orą, vėl prirėmė prie sienos. Tuomet nebeišlaikiau įtampos. Sujungiau mūsų lūpas ir pasidaviau... Leidau Zayn mane liesti, bučiuoti, glamonėti mano kūną...

Mes bučiavomės lyg pamišę ir tai varė iš proto. Atrodė, kad daugiau tam nebeturėsime laiko. Reikėjo visko čia ir dabar... Po kelių gilių dejonių ir ritmingų judesių viskas pasibaigė.

- Dievaži, Zayn, mes ką tik pasimylėjome ligoninės sandėliuke. - kikenau aš.

- Kažkas naujo. - sukrizeno jis ir padėjo man apsivilkti mano juodą megztuką.

Jis truktelėjo mane prie savęs už mano megztuko atlapų. Dar kartą sujungė mūsų lūpas aistringam bučiniui. Šyptelėjau užbaigdama bučinį.

Dabar jaučiausi neapsakomai gerai. Nežinau, galbūt tai Zayn įtaka man, bet džiaugiuosi, kad jis šalia.

Jis supynė mūsų rankų pirštus ir su šypsena žiūrėjo į mane. Jo akys tiesiog žibėjo. Velnias! Ir jis atrodė taip gerai!

- Eime? - paklausė jis.

Papurčiau galvą.

- Aš nenoriu grįžti į tą palatą. - žiūrėjau į jį liūdno šunyčio akimis.

Jis susijuokė.

- Gerai, tuomet pabėkime kartu. - pirštu bakstelėjo į mano nosį.

Sukikenau ir pakštelėjau jam į lūpas. Jis šyptelėjo ir mes išėjome iš to sandėliuko. Ėjome tiesiai išėjimo link.

Štai dabar su manimi tikrai yra tas Zayn, kurį pamilau. Tačiau kas jam buvo prieš tai? Juk jis buvo toks šaltas ir gana agresyvus. Dieve, tos abejonės atrodo nužudys mane daug greičiau nei suknista Leukemija.