*Dianos akimis*

Ir vėl gulėjau sumautoje ligoninėje. Ačiū Dievui, kad gydytoja niekam neprasitarė apie mano ligą. Kol kas nenoriu to skelbti.

Pramerkusi akis, išvydau miegantį Zayn. Jis pasiliko su manimi. Mano veide pasirodė šypsena, kai aš paglosčiau jo skruostą.

- Zayn, tu turi nubusti. - bakstelėjau į jo skruostą.

Jis pasimuistė ir miegojo toliau. Tuomet aš priglaudžiau lūpas prie jo. Po sekundėlės sulaukiau atsako. Atsitraukiau ir pamačiau dvi rudas akis, stebinčias mane.

- Tu jau nemiegojai, tiesa? - paklausiau kiek nurausdama.

Jis išsišiepė ir papurtė galvą.

- Taip nesąžininga! - pasiskundžiau.

- O dabar? - jis mane pabučiavo.

Prikandau lūpą, kai jis atsitraukė.

- Atsiskaitę. - šyptelėjau.

Zayn išlipo iš lovos ir pasirąžė.

- Oh, gydytoja sakė, kad paleis tave po poros dienų. - prisiminė.

Linktelėjau. Džiaugiausi, kad čia yra Zayn, bet tuo pačiu mane graužė sąžinė, kad jis nežino apie leukemiją.

- Kol nepamiršau, kaip miegojai, gražuole? - sukrizeno.

- Gerai. - nusišypsojau. - Kaip tu?

- Skauda visus šonus, bet svarbiau, kad tu šalia. - atsakė.

Vėl nuraudau.

- Um... Žinai, aš turėčiau nuvažiuoti pas Harry, manau tave aplankys Lea, tad vieniša nesijausi, gerai? - tarė.

Linktelėjau ir jis dar kartą pakštelėjęs man į lūpas, išėjo iš palatos.

Jaučiausi keistai šioje palatoje, ar turėčiau sakyti ligoninėje? Aš niekada jų nemėgau, tačiau dabar man teks įprasti. Net neįsivaizduoju, kaip ilgai aš nuslėpsiu tiesą apie ligą...

Palatos durys atsidarė ir pro jas įžengė sunerimusi juodaplaukė. Taip, tai Lea.

- Kaip jautiesi? - paklausė.

Manau, po kiek laiko man teks įprasti prie tokių klausimų ir nusiminusių veidų...

- Jau geriau. - šyptelėjau.

- Aš jaudinausi dėl tavęs, Dia. Paskutiniu metu tu beveik nebevalgei, o vaikeliui tai tikrai nebus gerai. - tarė.

- Palauk, iš kur tu žinai, kad aš laukiuosi? - sutrikau.

- Um... Zayn pasakė, kai tavęs ieškojo. Kaip manai, kaip mes atsiradome lenktynėse ir po galais, kodėl nesakei, kad dalyvausi jose? - ji rimtai žiūrėjo į mane.

- Aš nemaniau, kad tai būtina. - patrūkčiojau pečiais.

- Kas tu ir ką padarei mano draugei? Dia, juk mes neturime paslapčių, pameni? - ji kiek nusiminė.

- Na, taip, žinau, bet šįkart viskas turėjo būti kitaip. Atsiprašau, Lea. - susirūpinau.

- Pamirškime tai. Geriau pasakyk man, kodėl tu iš viso ten dalyvavai? - paklausė.

Atsidusau. Na, štai, dabar nebegaliu slėpti tiesos, bent jau dalies jos. Negaliu nepasakyti Lea'i kas vyksta su Max Meison. Juk praktiškai aš išduosiu Zayn ir manau, kad Lea tikrai tuomet jį palaikys.

Po pusvalandžio pasakojimo, Lea žinojo apie viską, išskyrus mano ligą. Nenorėjau jog ji kentėtų, todėl pamaniau, kad dar palauksiu.

Vėliau su Lea dar paplepėjome ir ji išėjo pasimatyti su Niall. Sakė, kad tai svarbus susitikimas.

Po kiek laiko mane aplankė Harry. Nustebau jį išvydusi, nes juk Zayn sakė būsiantis pas jį.

- Hey, kaip jaučiasi, gražiausia šios ligoninės paciantė? - su šypsena paklausė jis.

Nusijuokiau. Harry vienintelis, kuris buvo su nuotaika ir spinduliavo energija.

- Gerai. - atsakiau.

Jis linktelėjo ir prisėdo ant kėdės, šalia mano lovos.

- Um... Harry, o Zayn šiandien buvo pas tave? - paklausiau po trumpos tylos.

Jis susiraukė.

- Ne, kodėl klausi? - tarė.

Po jo žodžių, aš lyg suakmenėjau. Zayn man pamelavo? Kokiu tikslu?

- Nieko, tiesiog jis minėjo, kad važiuos pas tave. - užsiminiau.

- Tikrai? Na, jis pas mane nebuvo, bet manau jis susitiko su vaikinais dėl Amy's... - jis staiga nutilo.

- Amy's? Kas ji? - susiraukiau.

Harry pakilo nuo kėdės.

- Aš jau eisiu. Dar pasimatysime, Dia. - mirktelėjo.

- Harry, tu neatsakei man į klausimą! Harry! - šūktelėjau, bet jis greitai dingo už palatos durų.

Kas per velnias čia vyksta? Pirmiausia, Zayn man pamelavo, paskui atsiranda kažkokia Amy ir Harry nieko nepaaiškinęs išbėga lauk. Kas visa tai? Kas vyksta?

Tačiau aš juk negaliu nepasitikėti Zayn, tiesa? Jis juk myli mane, taip? O kas jei ne? Jei Gwen buvo teisi? O dar Bri Meison. Žinau, kad Zayn buvo su ja susitikęs visai neseniai. Tačiau jis to man nepasakė... Ar aš turėčiau nerimauti? Dieve, kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?

Išgirdau ir vėl atsidarant palatos duris. Nustebau išvydusi šį asmenį.

- Mama?