*Zayn'o akimis*

Išėjau iš ligoninės pastato ir užsidėjau juodus akinius tamsintais stiklais. Nuėjau į aikštelę, kurioje pasistačiau savo automobilį. Atsirėmiau į jį ir prisidegiau cigaretę. Žinau, turėčiau tai mesti, tačiau tik taip sugebu save nuraminti.

Visiškai nusuprantu kas vyksta tarp manęs ir Dia'os. Taip, pamenu kai sakiau jai, kad imu ją įsimylėti, tačiau aš nežinau ar tada sakiau tiesą... Juk aš žaidėjas, iki tos lėlytės dariau su merginomis viską, ko tik užsigeisdavau ir jos man paklusdavo, o su Dia viskas kitaip. Žaidimas visai kitoks, kai esu su ja. Jis tampa jau nebe žaidimu, o kažkuo rimtu. Palaukit, ką aš po velnių čia nusišneku? Nuo kada aš leidžiu kažkokiai lėlytei man nurodinėti? Aš net nežinau kas yra ta meilė, tai kaip galėčiau būti įsimylėjęs Dia? Atrodo, man kažkas susuko smegenis.

- Zayn? - šalia nuskambėjo merginos balsas.

Atsisukau į ją.

- Eik šalin, Gwen. - pasakiau.

- O nagi, nebūk toks nedraugiškas, Malik. - priėjo prie pat manęs.

- Ko nori? - žvilgtelėjau į ją.

- Juk tu puikiai tai žinai. - sumurkė ir savo delnu perbraukė per mano krūtinę.

Mano antakiai pakilo ir aš pažiūrėjau į ją pro akinių viršų, patraukiau ją nuo savęs. Numečiau cigaretės nuorūką ir ją sutrypiau.

- Nesuprantu apie ką tu kalbi, Nevinson. - atsakiau jai.

- Man patinka, kai vadini mane pavarde, tuomet atrodau tokia bloga. - nusijuokė.

Pavarčiau akis. Nevinson niekada nepasižymėjo per dideliu protu. Tikriausiai Dievas jai to pagailėjo.

- Nagi, Z, juk mums visada būna smagu. - žiūrėjo į mane šiek tiek pakedendama savo šviesius plaukus.

Anksčiau tokie jos veiksmai mane paveikdavo, tačiau keista, bet šįkart tai manęs visai neužkabino.

- Pamiršk tai, Gwen, viskas baigta jau seniai. - pasakiau.

- Nejau patį Zayn Malik suvystė kažkokia mergiotė? - nusijuokė.

- Užsičiaupk, Nevinson. - piktai atkirtau.

- Nagi, nagi, ir ką gi mes čia turime? - pasigirdo kitos merginos balsas.

Meison. Kaip sakoma bėda po vieną nevaikšto, tiesa?

- Sveika, Gwen. - Bri pasisveikino su Nevinson.

Toji tik linktelėjo.

Nesuprantu, kaip jos vis dar viena kitai nenupešė plaukų? Juk abi draugavo su manimi, o vis tiek yra draugės. Dažniausiai taip nebūna. Tiesa, Meison nors ir atrodo jaunesnė, bet ji daug viršesnė nei Nevinson. Kita vertus, jos panašios, abi blondinės.

Bri pasisuko į mane.

- Tai kodėl nesi su savo lėlyte, Malik? - pasišaipė.

- O, tai vis dėlto aš buvau teisi. - įsiterpė Gwen.

- Patylėk, Nevinson, o su tavimi, Meison, yra reikalų. - pačiupau ją už riešo ir staiga prirėmiau prie savo automobilio.

- Malik, ką tu darai?! Paleisk ją! - puolė isterikuoti Nevinson.

- Po velnių, užčiaupk savo gerklę! - surikau ant jos.

Ji krūptelėjo. Tiesa, niekada nebūdavau toks piktas. Jei ir retai, bet pratrūkdavau, draugai mane nuramindavo, o dabar jų šalia nėra. Taigi, aišku, kad Gwen išsigando.

- Pasakyk savo draugei, kad jei nori tegul laukia tavęs kitur, nes aš už savo veiksmus neatsakau. - įspėjau Bri stipriau spustelėdamas jos riešą.

Ši truputį suinkštė iš skausmo, kurį dabar jai sukėliau.

- Gwen, palauk manęs prie tos stotelės, gerai? - parodė laisva ranka į netoliese esančią autobusų stotelę.

- Bri, aš tavęs vienos su juo nepaliksiu. - pasakė gana rimtai.

- Gwen, eik, dabar. - pasakė griežčiau.

Šįkart Nevinson pakluso ir pasišalino iš vietos, o aš atsisukau į Meison.

- Tai juokinga, atrodo taip, tarsi tu būtum jos motina. - pasityčiojau.

- Užsičiaupk, Malik, sakyk ko nori ir paleisk mane. - greitai pasakė.

Paleidau jos riešą, bet tuomet supratau, kad ji sugalvojo pabėgt, todėl greitai ją grąžinau prie automobilio ir atrėmiau delnus į jo stogą, ir Meison atsirado tarpe jų.

- Tai šitaip tu man sakai su tavimi kalbėtis? - pakėliau savo antakius.

- O ko tu tikiesi? Manai aš noriu su tavimi kalbėtis, Malik? - atkirto.

- O, tu vis dar ta pati įžūli kalė, Meison. - vėl pasityčiojau.

- Patylėk, Malik, arba aš-

- Ką tu man padarysi? Tu net bijai Max'ui pasakyti apie mūsų vaiką. - pertraukiau ją.

- Jo nėra. - atsakė be emocijų.

Na štai, su šiais žodžiais aš ją paveikiau.

- Manai nežinau? Juk tu jį nužudei, Meison, o man apie jį net nepasakei. - kalbėjau piktai.

- Juk tu sumautas mergišius, Malik! Manai aš būsiu tokia kvaila ir tau pasakysiu apie vaiką, kurio iš viso ir neturėjo būti?! - pagaliau ėmė šaukti ir ji.

- O, pagaliau ėmei rodyti savo nagučius, ar ne, Meison?

- Nutilk! Tu net nežinai kaip ilgai aš kentėjau dėl to sumauto vaikigalio!

Negalėjau sustoti, kai staiga trenkiau Bri. Nusistebėjau tokiais savo veiksmais. Man tikrai reikėtų išmokti suvaldyti savo agresiją.

Mergina ranka užsiėmė paraudusį skruostą. Jos akys degė pykčiu, tačiau mano taip pat.

- Nedrįsk taip kalbėti apie visiškai nekaltą vaiką. - suurzgiau.

- Koks tau skirtumas, Malik? Tu jo net nepažįsti! - išrėžė ir staiga ranka užsidengė burną.

Pyktis manyje staiga išgaravo, dabar mano kūnas lyg apšalo.

- Ką tu pasakei? - paklausiau.

- Pamiršk tai, aš norėjau pasakyti, kad jo net nepažinojai ir nepažinosi, nes jis miręs. - pasakė pastumdama mane į šoną ir praeidama tolyn.

Negalėjau visko šitaip palikti, todėl greitai atsigavęs iš lengvo šoko, vėl pačiupau Bri už rankos ir atsukau į save.

- Aš netikiu nė vienu tavo žodžiu, Meison. Kol visko man nepaaiškinsi, niekur iš čia neisi. - rimtai pasakiau.

- Paleisk mane, idiote tu! - pasimuistė, bet tuomet tik tvirčiau suspaudžiau jos riešą.

Nutempiau ją atgal prie automobilio. Atidariau jo galines dureles ir ten įsodinau Bri. Ji ruošėsi išlipti laukan, tačiau aš greitai atsitūpiau priešais ją ir nuspaudžiau užrakto mygtuką ant kortelės - raktelių, kad automobilis užsirakintų. Taigi, šįkart Meison niekaip nebegalės pabėgti.

- Kalbėk, Meison.