Likus pusvalandžiui iki aštuonių jau buvau susiruošusi, todėl nusileidau laiptais žemyn, kaip tik tuo metu suskambėjo mano durų skambutis. Atsidusau ir nuėjau jų atidaryti.

- Kas per velnias? - susiraukiau.

- Labas ir tau, lėlyte. - sukikeno Zayn.

- Ką čia darai? - šiurkščiai tariau.

- Na, atvažiavau tavęs paimti. - nusijuokė, pažvelgęs į lauke, prie mano namo, stovintį savo motociklą.

- Dar nėra aštuonių. - atkirtau.

- Tu jau susiruošusi, tad koks skirtumas? - tarė.

- Uh, tiek to, eime. - atsidusau.

Uždariau savo namų duris ir jas užrakinau. Atsisukau atgal į Zayn ir vos nesusidūriau su juo kaktomuša, todėl šiek tiek atsitraukiau. Jis išsišiepė ir nuėjo prie savo motociklo.

- Maniau tai bus automobilių lenktynės. - tariau priėjusi prie jo.

- Blogai manei. - nusijuokė.

Susiraukiau.

- Sėsk. - patapšnojo į vietą už savęs.

- O tau nereikėtų dėvėti šalmo ar kokių kitų apsaugų? - prisimerkiau.

Jis nusijuokė.

- Aš tau gal panašus į idiotą? Sėsk. - pasakė.

Pavarčiau akis ir užsėdau ant jo motociklo. Neturėjau noro su juo ginčytis. Staiga pajutau kaip jis paima mano rankas ir uždeda ant savo liemens.

- Turėtum laikyti jas čia jei nenori nukristi. - šyptelėjo.

Sutrikusi žiūrėjau į jį, kol galiausiai jis nusisuko į priekį. Tuomet išraudau, jaučiausi keistai, bet visus mano apmąstymus nutraukė tai kaip garsiai suriaumojo motociklo variklis. Krūptelėjau ir labiau prisispaudžiau prie Zayn kūno, kai jis padidino greitį.

- Viskas gerai, lėlyte? - sukikeno jis.

- Mulkis. - sumurmėjau.

Po šių mano žodžių jis padidino greitį dar labiau. Aš sucypiau, tuomet jis šiek tiek sulėtino ir ėmė juoktis. Aš susiraukiau ir sugalvojau kaip jam atkeršyti. Pažaiskim, Malik.

Lėtai užkišau savo rankas jam už marškinėlių. Pajutau kaip įsitempė jo raumenys, atrodo jis sutriko. Švelniai pirštų galiukais perbraukiau jo pilvo presą ir staiga jis sustabdė motociklą pirmoje kelyje pasitaikiusioje aikštelėje. Aš ėmiau juoktis, kai jis greitai nulipo nuo motociklo.

- Kokį velnią čia išdarinėji, Dia? - sušuko jis.

- Aš? Nieko. - negalėjau suvaldyti juoko.

- Tikrai? Tai gal pažiūrėk į mane?

Pažvelgiau į jį. Prikandau lūpą, kad nesusijuokčiau, nes jo kelnėse matėsi gana ryškus iškilimas.

- Manai tai juokinga? - piktai tarė.

- Nejau tave taip lengva sujaudinti? - galiausiai pratrūkau juoktis.

- Oi, kaip juokinga. - nusivaipė. - Kaip man siūlai visa tai sutvarkyti?

- Iš kur man žinoti? Tai tavo problema, ne mano. - atkirtau.

Zayn šokiruotas žiūrėjo į mane. Tuo tarpu aš nulipau nuo motociklo ir atsirėmiau į jį. Zayn priėjo prie manęs, per daug arti manęs.

- Gal malonėtum atsitraukti? - tariau.

Jo veide vėl pasirodė ta kvaila šypsenėlė.

- Yra vienas būdas kaip galima viską greitai sutvarkyti. - tarė truktelėdamas mane arčiau savęs.

- Patrauk nuo manęs tą daiktą! - surėkiau pastumdama Zayn nuo savęs.

Jis nusijuokė.

- Vieną dieną prisižaisi, lėlyte. - tarė.

Nužvelgiau jį piktu žvilgsniu ir užsėdau atgal ant motociklo, netrukus Zayn padarė tą patį. Taigi, mes ir vėl važiavome.

- Kodėl man nesakei, kad lenktynės prasidės tik devintą?! - šaukiau ant Zayn.

Taip, mes jau buvome reikiamoje vietoje, bet dar buvo likęs mažiausiai pusvalandis iki lenktynių.

- Tu neklausei. - nusijuokė.

- Idiotas. - sumurmėjau.

- Manyk kaip nori. - tarė nueidamas.

- Ei, kur tu eini? - pasivijau jį.

- Oh, tai tu manei aš pasiliksiu ten su tavimi? - pažiūrėjo į mane.

- Tu rimtai? Pirma atsiveži mane į kažkokį pasaulio užmirštą kampelį ir dar žadi palikti vieną? - išrėžiau.

Jis pavartė akis.

- Puiku, gali sekioti paskui mane, bet netrukdyk man. - tarė ir nusisuko.

Keletą minučių stovėjau netekusi žado kai vėliau supratau, kad Zayn jau šiek tiek nutolo. Pasivijau jį ir ėmiau dairytis. Po galais, čia nėra nei vieno žmogaus, kurį pažinočiau.

Apsidairiau ir suvokiau, kad pamečiau Zayn iš akių, juk užsigalvojau vos sekundei ir jau sugebėjau pamesti jį iš akių, tai tiesiog nuostabu.

- Kas tu ir ką čia veiki? - pasigirdo balsas už manęs.

Apsisukau ir priešais save pamačiau kažkokią šviesiaplaukę.

- Čia man sakei? - atkirtau.

- Oh, tai tu dar ir įžūli? - tarė.

- O koks tau skirtumas?

Net nežadėjau būti su ja maloni. Matėsi, kad ji viena iš tų kalyčių, kurios duodasi su bet kuo.

- Kas manai esanti, kad galėtum taip su manimi kalbėti? - tarė ji.

- Aš Diana Clay, o jei tau kas nors nepatinka, tai dink man iš akių, gerai? - atsakiau.

Ji lyg įsižeidusi pažiūrėjo į mane ir norėjo man trenkti, bet kažkas ją sustabdė. Maniau, kad ji išsigando manęs, bet pasirodo, kai kas buvo už manęs.

- Atstok nuo jos, Meison. - tai buvo Zayn.

- Tau aš Bri, o ne Meison, įsidėmėk tai, Malik. - atkirto mergina.

- Koks skirtumas, tiesiog dink iš čia. - sumurmėjo jis.

Mergina susiraukė ir pasišalino.

- Tik palikau tave kelioms minutėms ir sugebėjai pridaryti nesąmonių. - piktai subumbėjo Zayn.

- Aš? Tai ji pirma prisikabino! - gyniausi.

- Gerai, eime. - nekreipė į mane dėmesio.

Atsidusau ir nuėjau paskui jį prie motociklo. Negalėjau ilgai tylėti, mano galvoje sukosi tiek daug klausimų.

- Tai kas toji Bri Meison? - paklausiau.

Zayn atsisuko ir nustebęs pažiūrėjo į mane. Žmogau, jo nuotaika keičiasi kas minutę!

- Bri - mūsų priešininko sesuo. - paprastai atsakė ir užsivertė vandens buteliuką.

- Oh... O tarp jūsų kažkas buvo? - netikėtai paklausiau.

Zayn vos nepaspringo vandeniu dėl šio mano klausimo.

- Kitą kartą perspėk mane, kai norėsi mane pribaigti. - tarė kosėdamas.

- Tu neatsakei į klausimą. - priminiau.

- O kodėl tau tai parūpo? - pažiūrėjo į mane.

Sutrikau.

- Nežinau, šiaip paklausiau.

- Tuomet tau nieko ir nereikia žinoti. - atsakė.

- O nagi, rimtai? - pažiūrėjau į jį.

- Kas?

- Tu buvai su ja, tiesa?

- Gal nustosi? Tai ne tavo reikalas. - atkirto.

- Ne nu, bet tu ir idiotas, jau įsivaizduoju ką tau padarytų apie tai sužinojęs jos brolis. - išsišiepiau.

- Liaukis, Dia, gerai? Jau gana. - rimtai tarė.

- O, atrodo kažkas supyko. - nusijuokiau.

- Žinai, kartais tu elgiesi kaip tikra kalė. Nors palauk, kodėl tik kartais? - su pašaipia šypsenėle pažvelgė į mane.

- Eik tu po velnių, Zayn. - piktai sumurmėjau ir palikau jį stovėti vieną prie motociklo.